Nei vienos geltonos kortelės, nei vieno praleisto ar įmušto įvarčio į varžovų vartus, bet visada ateinantis į pagalbą, pasirengęs padėti neretai neišvengiamose situacijose – tai Kazlų Rūdos “Šilo” komandos gydytojas-kineziterapeutas Tomas Čiupkevičius. Jūsų dėmesiui ne televizijos laida “kvieskite daktarą”, o labai trumpa pažintis su Tomu apie jo darbą komandoje ir be abejo jo vertinimą “Šilo” futbolininkams įveikus “Kauno” komandą:
– “Šilo” komandoje kaip jos gydytojas esate nuo sezono pradžios. Ar tai pirmi Jūsų praktikos sporte metai?
– Komandinėje sporto šakoje tai taip, bet anksčiau esu jau dirbęs su lengvaatlečiais. Taigi, sporte nesu visai naujokas.
– Su kokiais didžiausiais sunkumais, iššūkiais susiduriate savo praktinėje veikloje šioje komandoje?
– Atvirai pasakius, kažkokių didelių sunkumų nepatiriu. Kas liečia trauminius dalykus, būdingus sportui, baigus mokslus galiu pasakyti, kad teorija yra viena, praktika – kita. Pagrindinis dalykas, visada privalai veikti operatyviai. Manau, kad su šia užduotimi susitvarkau ir kažkokių keblumų nepatiriu.
– Vienas iš jūsų darbo sektorių yra Kauno klinikos. Ar galite palyginti ir pasakyti, kuo skiriasi darbo specifika padedant kritinėse situacijose žmonėms tame darbo bare, ir sporte, šiuo atveju futbolo komandoje?
– Be abejo šie du dalykai iš esmės skiriaisi. Sporto traumų atveju reikia operatyviai reaguoti į situaciją, ją įvertinti ir tinkamai imtis veiksmų, suteikti pirmąją pagalbą. Padarytos klaidos gali brangiai kainuoti. Sudėtingumas čia slypi tame, kad privalai visada nustatyti, kur yra tik pažeidimas, o kur vystosi ir rimta trauma dėl sakykime kokios nors monotonijos. Tuo tarpu klinikiniame darbe žmogus jau būna ištirtas, žinoma jo diagnozė, savo ruožtu ir žinomos kineziterapinės galimybės padėti jam.
– O kuris darbas malonesnis: futbole su komanda ar tai, ką paraleliai dirbate?
– Man visada smagu įvairovė, abi praktikos viena kitą papildo. Mano magistrinis darbas gal buvo daugiau susijęs su sportininkais, tačiau kitoje veikloje įgiju daug praktikos susijusios ir su neurologija.
– Kaip manote, kuris darbas reikalauja didesnės atsakomybės, kuris pavojingesnis?
– Negalime lyginti, kuri atsakomybė didesnė, ją reikia turėti visur. Jei sporte nebus patirtos traumos atveju operatyvaus pirmos pagalbos suteikimo, kaip jau minėjau, sportininkas taip pat yra pacientas ir gali stipriai nukentėti. Iš kitos pusės, klinikiniame darbe, sakykime, jeigu žmogui bus duodamas po insulto per didelis krūvis, jam dar daugiau gali pakenkti.
– Pakalbėkime apie “Šilo” rungtynes prieš “Kauno” komandą. Matėte visa tai iš šalies, jūsų supratimu, kuo Kazlų Rūdos komandos futbolininkai pranoko varžovus?
– Pasakysiu trumpai, tiesiog profesionalumu.
– Pagal tai, ką matėte aikštėje, koks turėjo būti rezultatas?
– Mano supratimu, bent trys nulis tai tikrai turėjo būti, nes mūsų komanda sukūrė kur kas daugiau tų progų, o varžovai beveik nieko neturėjo. Gaila, kad nesigavo įmušti daugiau.
– Ar pasiektas labai greitas įvartis nenustebino?
– Manęs asmeniškai tai tikrai ne, nes sezono metu buvo daug rungtynių, kuriose komanda pelnydavo greitus įvarčius, tiesiog didžiausias sunkumas būna išlaikyti įgytą persvarą, nemaža rizika atsipalaiduoti.
– Kada pradėjote domėtis Kazlų Rūdos “Šilo” rezultatais? Kas paskatino tai daryti?
– Realiai tai pradėjau domėtis prieš sezoną. Pirmąkart išgirdau apie komandą, kai praėjusiais metais ji buvo įveikusi LFF Taurės varžybose Trakų “Trakų” komandą. Po to vis pasekdavau, kaip sekasi komandai ir kažkaip ateityje pats sulaukiau pasiūlymo prisijungti prie jos. Dabar, kai esu kolektyvo dalis, vos ne kaip viena šeima, nesidomėti rezultatais tiesiog neišeina.
