Trumpas, renginį primenantis atsisveikinimas, ryškiaspalviai karstai ir per kelias savaites suyrančios urnos – tokias laidotuvių tendencijas vis drąsiau diktuoja Vakarų šalys. Tačiau ar jos turi galimybių prigyti Lietuvoje, kur atsisveikinimo ritualai vis dar glaudžiai susiję su senomis ir gana konservatyviomis tradicijomis?
Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ vadovė Jolanta Sprainaitienė sako, kad technologijų ir paslaugų pasiūlos prasme Lietuva nuo Vakarų neatsilieka, tačiau sprendimus dažniausiai lemia ne naujovės, o nusistovėję papročiai.
„Nors Lietuvoje galime pasiūlyti beveik visas Vakarų Europoje vyraujančias naujoves, laidotuvių pobūdį vis dar diktuoja tradicijos, kurios kinta itin lėtai“, – pabrėžia J. Sprainaitienė.
Laidotuvės trumpėja, bet iki valandos dar toli
Tarptautinėse parodose vis daugiau dėmesio sulaukia lakoniškos ir tiksliai suplanuotos ceremonijos. Viena ryškesnių naujovių – automatinė pakyla, nustatytu laiku iškelianti urną ar karstą. Toks sprendimas puikiai atspindi daugelio Europos šalių realybę, kur atsisveikinimo apeigos dažnai trunka vos valandą.
„Užsienyje žmonės susirenka į mišias, o atsisveikti skiria dar valandą. Nors automatinė pakyla atrodo įspūdingai, Lietuvoje ją įsivaizduoti kol kas sunku. Pas mus vis dar įprasta šarvoti parą, turėti atskiras erdves pabūti kartu ir vaišėms. Nors atsisveikinimo laikas pamažu trumpėja, nemanau, kad artimiausiu metu pas mus jis sutrumpės iki valandos“, – sako laidojimo rūmų vadovė.
Anot jos, pokyčiai akivaizdūs – prieš penkiolika metų laidotuvės Lietuvoje trukdavo net tris paras, o šiandien šis laikas sutrumpėjęs tris kartus. Vis dėlto lietuviai vis dar linkę neskubėti – jiems svarbu ramiai atsisveikinti ir rasti laiko pabūti kartu.
Vis daugiau dėmesio ekologijai
Laidojimo paslaugų sektoriuje vis labiau ryškėja ekologijos kryptis – tai akivaizdu tiek tarptautinėse parodose, tiek stebint pačių žmonių pasirinkimus. Vis daugiau dėmesio skiriama sprendimams, kurie mažina poveikį aplinkai ir skatina tvaresnę atsisveikinimo kultūrą.
Vieną ryškiausių naujovių pristatė olandai – tai karstai ir urnos iš grybinės medžiagos. Ši medžiaga išauginama maždaug per savaitę, o palaidota visiškai suyra per 40–45 dienas. Baltos spalvos, švelnios tekstūros ir malonūs liesti gaminiai siūlomi kaip sprendimas tiems, kuriems itin svarbus minimalus poveikis aplinkai.
„Ekologija tampa nebe niša, o vertybe ar net būtinybe. Tai matome ir Lietuvoje. Didesnė dalis žmonių renkasi greitai suyrančias urnas ir kapsules. Ekologiniai sprendimai svarbūs ir renkantis karstą – šiandien galima rinktis tiek nedažytus, tiek ekologiškais dažais dažytus karstus“, – pasakoja J. Sprainaitienė.
Pasak jos, žmonės vis dažniau gilinasi net į smulkiausias detales – klausia, ar patalynė pagaminta iš natūralių audinių, pavyzdžiui, lino, ar sintetinių medžiagų.
„Turime urnų ir iš vytelių, nors Lietuvoje jos dar nėra populiarios. O, pavyzdžiui, Portugalijoje parodoje mačiau karstus iš kamštinės medžiagos – šioje šalyje auginami kamštiniai ąžuolai. Kiekviena šalis ieško savų sprendimų, tačiau ekologijos klausimas visur tampa vis aktualesnis“, – pastebi pašnekovė.
Spalvos – dar nedrąsiai, bet jau ateina
Vakarų šalyse ryškiaspalviai karstai – nuo rožinių iki žalių ar raudonų – bei įvairių formų urnos, primenančios muzikos instrumentus ar sporto kamuolius, jau tapo įprasti. Lietuvoje kol kas vyrauja santūrumas.
„Mūsų šalyje atsisveikinimo estetika išlieka klasikinė – vyrauja juoda, tamsiai mėlyna, pilka spalvos, o tarp gėlių žiedų – balta spalva. Spalvos ateina pamažu – dar labai atsargiai, bet jau pasitaiko atvejų, kai pasirenkamos ryškesnės gėlės ar spalvota urna“, – sako J. Sprainaitienė.
Kur kas sparčiau Lietuvoje populiarėja asmeniškos detalės – atsisveikinimai vis dažniau atspindi velionio gyvenimą, pomėgius ir asmenybę.
„Atsisveikinimo salė vis dažniau tampa erdve, pasakojančia žmogaus gyvenimo istoriją. Pavyzdžiui, laidojant motociklininką – salėje stovėjo jo motociklas, o atsisveikinant su slidininku – jo slidės. Jautriu akcentu tapo ir mezgimą dievinusios moters laidotuvės, kurių metu salė virto jos darbų galerija“, – pasakoja Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ atstovė.
Greta tradicijų atsiranda ir naujų atminimo formų: pavyzdžiui, simboliniai medeliai, ant kurių artimieji palieka laiškelius su neišsakytomis mintimis, arba stiklo papuošalai, kuriuose įamžinama dalelė pelenų. Dar viena jautri naujovė – galimybė palikti savo žinutę tiesiog ant karsto.
J. Sprainaitienės teigimu, Lietuva neperims visų Vakarų madų, tačiau tradicijos keisis subtiliai.
„Svarbiausia, kad atsisveikinimas būtų orus, prasmingas ir atspindėtų velionio asmenybę. Sprendimus turi diktuoti ne mados, o artimųjų vidinis pajautimas, kad jie atsisveikino taip, kaip norėjo“, – pabrėžia ji.
Anot vadovės, pagarba aplinkai ir asmeniškos detalės ateityje taps vis svarbesne ir lietuviškų laidotuvių dalimi.
