Anų laikų senoji spauda pasakojo, kad mėgstamiausios lietuvių šventės vyksta žiemą. Anksčiau jos buvo dar labiau laukiamos nei dabar. Ir kaip gi nelauksi, jei visą Adventą reikėjo sausai pasninkauti.
Jau Kūčių dieną kiekvienos trobos virtuvėje – didelis bruzdėjimas. Reikia pasiruošti ne tik Kūčių vakarienei, bet ir Kalėdų stalui.
Kūčių stalas privalo būti gausus ir sotus. Kad būtų iš ko gaminti visus ateinančius metelius. Vakare mergaitės atsinešdavo malkų į virtuvę. Skubėdavo skaičiuoti pagalius. Tikėdamos poros, džiaugdavosi ją atradusios.
Prieš pradedant Kūčių vakarienę laukdavo patekant vakarinės žvaigždės. Senoliai laukdami žvaigždės išeidavo į lauką ir spoksodavo į dangų. Stebėdavo ar nesninga. Jei per Kūčias sninga, tai vasarą, sakydavo, bitės gerai spiesis. O dar jeigu dangus žvaigždėtas pasitaikydavo, tai vištos gerai kiaušinius dės, o miške nepritruks baravykų. Tuo metu merginos išeidavo į lauką klausytis, kuriame kaimo gale šunys sulos. Iš tos pusės atvažiuos jaunikis.
Pasirodžius vakarinei žvaigždei, visi sėsdavosi prie Kūčių stalo. Sėsdami dabojo, kad susėstų poromis. Nes manydavo, kad jeigu atsiras neporinis skaičius, kitais metais šeimoje kažkas mirs.
Visiems susėdus šeimininkas garsiai sukalba maldelę. Laužo kalėdaitį ir visiems po gabaliuką dalindamas linki laimės. Valgoma kas kam patinka, tačiau silkės paragauti privalo visi. Gerokai užvalgius, pradėdavo žaisti žaidimus. Traukdavo iš po staltiesės šiaudus.
Senoliai po vakarienės mėgdavo pasakoti įvairius nutikimus. Yra tokių pasakorių, kurių nors iki Kristui gimstant klausytum. Kiti porindavo apie žmonių balsais kalbėjusius gyvulius.
Pavakarieniavus visi eidavo miegoti. Tik šeimininkas dar užsukdavo į kūtę ir gyvuliams šieno paduodavo. Kūčių stalo šeimininkės nenukraustydavo. Palikdavo jį su maistu ligi ryto.
Pirmąją Kalėdų dieną keldavosi labai anksti ir skubėdavo į bažnyčią. Namuose likdavo tik senoliai ir mažyliai. Po bažnyčios visi skubindavosi namo. Kas greičiau atsidurs namuose, tas pirmas nudirbs visus vasaros darbus.
Parvykę iš bažnyčios skubindavosi sėsti pusryčių. Juk grįžusieji gerokai išalkdavo ir sušaldavo. Naikindami gausius patiekalus, vienas kitą sveikino. Vienas kitam linkėjo. Per pusryčius išgerdavo vyno ar degtinės, kad duona nebūtų tokia sprangi. Vaikai po pusryčių žaisdavo aplink papuoštą eglutę. Eglutė savo ruožtu jau Kūčių vakarą spindėdavo uždegtomis žvakutėmis.
Sakoma, kad pirmą Kalėdų dieną negalima galvą šukuoti – bulvės kirmys.
Įvairūs ateities spėjimai rodo, kokį didelį gyvenimo ilgesį širdyje nešiojo mūsų protėviai.“
Šiuolaikinis gyvenimo būdas senuosius papročius iš mūsų širdžių jau ištrynė. Tačiau laimės laukimas liko toks pats, kaip ir prieš šimtmetį.
