2016 metais iš Lietuvos išvažiavo per 50 tūkst. žmonių. 2017 m. tempai nemažėjo. Didieji šalies miestai dar laikosi, tačiau nuo masinės emigracijos ypač kenčia šalies regionai, kur sparčiai mažėja darbingo amžiaus žmonių. Visiems aiški pagrindinė to priežastis – rajonuose per mažai padoriai apmokamų darbo vietų. Tai akivaizdžiai rodo regionų plėtros politikos neveiksnumą. Paradoksalu, tačiau verslo bendruomenė – darbo vietų kūrėjai sistemingai atribojami nuo regionų plėtros sprendimų priėmimo.
Iki šiol regionų plėtra rūpinamasi paprasčiausiu keliu – vyriausybė skiria finansavimą ir savivaldybės įsisavina pinigus. Dažniausiai pasirenkama iškloti trinkeles centrinėje miestelio aikštėje. Aikštė pagražėja, gyventojams dėl to smagiau, tačiau ar tai plėtoja regiono socialinę ir ekonominę galią? Juk negalvojama apie investicijas į darbo vietas: nesirūpinama infrastruktūros plėtra prie įmonių – kelių ir kitų komunikacijų nutiesimu, transporto sutvarkymu ir kitais dalykais, kurie galbūt neatrodys taip puošniai, bet duos žymiai didesnę praktinę naudą.
Žinoma, reikia pagerinti gyvenvietės įvaizdį, atnaujinti viešąsias erdves ar sukurti naujų kultūrinių objektų. Bet kokia to prasmė, jei greitai nebeliks žmonių, kurie šiais dalykais naudosis? Pačios gražiausios gatvių trinkelės neprivers gyventojų likti miestelyje, jeigu jie matys, kad nėra galimybių uždirbti ir oriai gyventi. Kalbėjimą apie trinkelių klojimą galima būtų laikyti pokštavimu, tačiau, deja, jis iliustruoja realybę – 2016 m. pabaigoje atlikusi valstybės investicijų 2015 metais auditą, Valstybės kontrolė suskaičiavo: Lietuvoje netrukus veiks 108 daugiafunkciai sporto centrai (arenos, sporto kompleksai, baseinai), kai kurie jų vienas nuo kito nutolę nepagrįstai mažu, 6–15 km, atstumu. Šiems centrams iki 2016 m. jau panaudota 111 mln. eurų Valstybės investicijų programos lėšų, užbaigti reikia dar 169 mln. Be to, kasmet savivaldybės papildomai skiria daugiau kaip pusę jų išlaikymui reikalingų lėšų. Investicijų projektuose dažniausiai nepateikiami sąnaudų ir naudos skaičiavimai, netaikomi vertės kriterijai, parodantys projekto įgyvendinimo efektyvumą. Dėl to sunku įvertinti atliktų investicijų būsimą socialinę ir ekonominę naudą, praėjus keletui metų.
Ta pati Valstybės kontrolė dar 2010 metais, taip pat atlikusi auditą, konstatavo, kad regionuose nepakankamai dėmesio skiriama darbo vietoms išsaugoti, joms kurti, verslo sąlygoms gerinti, verslo plėtrai skatinti, o Regionų plėtros tarybos regiono projektų sąrašus sudaro ir tvirtina neturėdamos aiškių atrankos kriterijų, išsamaus teikiamos naudos ir laukiamo rezultato pagrindimo, todėl finansuojami nekokybiški projektai. Lėšos gali būti panaudotos nerezultatyviai, nes Regionų plėtros tarybos nevertina projektų teikiamos naudos, todėl finansuojami tik vietinę reikšmę turintys ir tiesiogiai su regioninės politikos tikslu nesusiję projektai. Tai štai – čia kaip tik ir kalbama apie tą trinkelių klojimą. O Valstybės auditoriai tuomet rekomendavo ateinančiam 2014-2020 m. Europos Sąjungos paramos finansiniam laikotarpiui rengiamiems projektams nustatyti tokius įgyvendinimo rodiklius, kurie būtų tiesiogiai susiję su konkrečiu projektų įgyvendinimo rezultatu. Praėjo septyneri metai ir regioninės politikos efektyvumą iliustruoja masinė emigracija iš regionų.
Todėl jau būtina priimti strateginius sprendimus dėl regionų specializacijų, apsispręsti, koks verslas, kokiame regione yra perspektyvus ir investuoti į to verslo plėtrą. Verslo bendruomenės atstovai, kurdami darbo vietas, gali pasirūpinti, kad masiška emigracija mažėtų. Tačiau tam būtini ir tinkami regionų valdžios sprendimai. Kairė privalo suprasti, ką daro dešinė. Juk kai darbdavys nori atidaryti regione įmonę, o jam sakoma, kad infrastruktūrai sutvarkyti nėra pinigų, tai jam belieka atsisakyti savo planų.
Regionų plėtrą Lietuvoje koordinuoja regionų plėtros tarybos: tvirtina konkrečių regionų plėtros planus, atrenka regiono plėtros projektus, skirtus šiems planams įgyvendinti. Regionų infrastruktūros projektai finansuojami iš valstybės biudžeto, Europos Sąjungos paramos lėšų. Regionų plėtros tarybos sudaromos iš tų regionų savivaldybių merų, savivaldybių tarybų narių ir Vyriausybės paskirto asmens. Sprendimai priimami šių tarybų narių balsų dauguma. Kaip matome, verslo bendruomenės atstovai į šį sprendimų priėmėjų ratą nepatenka, o savivaldybės ramiai sau įsisavina lėšas naujų trinkelių klojimui.
Po daugelio metų kalbų ir įtikinėjimų atrodė, jog ledai pagaliau pajudėjo: prieš keletą mėnesių Seimo priimtose Regioninės plėtros įstatymo pataisose jau numatoma, kad Socialinių ir ekonominių partnerių pasiūlyti atstovai turi sudaryti 1/3 visų regiono plėtros tarybos narių.
Tarybos savo sprendimus priima narių balsų dauguma, todėl 1/3 balsų nelemia sprendimų priėmimo, tačiau atstovų skyrimo tvarką rengiantys Vidaus reikalų ministerijos valdininkai vis tiek įnirtingai priešinasi – netgi ir to trečdalio verslo bendruomenei skirti nenori. Anot jų, reikėtų labiau pasikliauti įvairiais nevyriausybinių organizacijų aktyvistais, vietos profesinių mokyklų atstovais, kurie dažniausiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai priklausomi nuo regionų savivaldybių administracijų. O verslo bendruomenei regionų plėtros sprendimuose užtektų turėti vieną, kitą simbolinį balsą. Net ir pati atrankos procedūra suplanuota taip, kad verslui galėtų atstovauti koks nors vietinis trinkelių klojimo firmos savininkas.
Tai apie kokią regionų ekonominės galios plėtrą, darbo vietų kūrimą ir emigracijos stabdymą galime kalbėti, jei pagrindinė problema – gerai apmokamų darbo vietų trūkumas – sprendžiama ne tiesiogiai įtraukiant į sprendimų priėmimą šias vietas kuriančius verslininkus, bet eilinį kartą imituojant veiklą ir tikintis, kad viskas susitvarkys savaime?
Jeigu reikšmingą dalį visų regioninės tarybos narių sudarytų atsakingos verslo bendruomenės deleguoti atstovai, jie galėtų pasipriešinti neefektyviam pinigų įsisavinimui bei atrinkti, kurie projektai turi didžiausią ekonominį potencialą ir tada pasirūpinti, jog darbdaviai norėtų investuoti į regioną. Verslo atstovai savo balsus tarybose skirtų žingsniams, kurie išjudintų jau seniai gilėjančią regionų ūkinę stagnaciją. Atlyginimus moka verslo įmonės, tačiau joks verslininkas vienas problemos neišspręs. Be investicijų prioritetų pertvarkymo neatsiras ir gyvenimo kokybės pokyčiai.
Tuo tarpu valdininkai siekia sukurti tik verslo bendruomenės įtraukimo imitaciją. O juk darbo vietos pačios neatsiras, atlyginimai patys nepakils – tam reikia sukurti tinkamas sąlygas.
LVK informacija
