Tarp Kauno ir Marijampolės stovi nedidelis Veiverių miestelis. Daugiau nei prieš tris šimtus metų šioje vietoje nebuvo nė gyvos dvasios. Keliasdešimties kilometrų plote, ligi pat Nemuno gūdžiai ošė didžioji giria. Tarp medžių knibždėjo įvairiausi paukščiai ir žvėrys. Aplink nebuvo nei vienos sodybos.
Septyniolikto amžiaus pabaigoje pradėjo kurtis pirmieji gyventojai, iškilo keletas trobų. Dabartinio miestelio vietoje gyvavo tik dvi didelės stambių ūkininkų sodybos.
Padavimuose pasakoja, kad pirmuoju Veiverių gyventoju buvo Jonas Ilgasis. Girioje iš rąstų susirentė trobą, šeimos neturėjo, žemės nedirbo ir ištisas dienas bastėsi po miškus. Medžiojo ir maitinosi žvėriena, laukinių bičių medumi, grybais ir uogomis, rengėsi žvėrių kailiais.
Senoliai atmintyje vienišas girių gyventojas išliko tvirtas ir fiziškai stiprus. Savo rankomis nudėdavo briedį ar šerną. Tolimesni apylinkių žemdirbiai jį pradėjo vadinti „vėjagaudžiu“, „vėjavariu“, t.y. gainiojančiu vėjus. Vėliau veiveriais buvo pradėti vadinti visi besiplečiančio miestelio gyventojai.
Veiverių miestelio pradžia siejama su lenkų žemvaldžio Jozefo Godlevskio (Garliausko) pavarde. Gyventojai pasakodavo apie magnato ryšius su turtingu giminaičiu. Jozefas būdamas jaunas tarnavo savo dėdės banke Kaune.
Vieną naktį iš banko seifo pagrobė visus pinigus ir paspruko į Užnemunę. 1795 metais visa Sūduva po paskutinio Abiejų tautų respublikos padalijimo atiteko Prūsijos karalystei. Todėl caro valdžia jaunojo plėšiko pasiekti jau negalėjo. Suvalkijoje Juozas Godlevskis nusipirko dviejų tūkstančių valakų žemės plotą, kuriame buvo dvylika kaimų ir visa dabartinė Garliavos ir Pažėrų apylinkė.
Susikvietęs apylinkių valstiečius pareiškė, kad netrukus Šidiškių kaimo vietoje iškils klasicizmo architektūros šedevras. Už pagalbą statybose vietiniams atsiskaitydavo pinigais ir degtine. Vėliau prašymų jau nebuvo, žmones į statybvietę ėmė varyti prievarta. Šiuo metu rūmai žinomi Aukštosios Fredos vardu.
Devyniolikto amžiaus pradžioje, 1818 metais, Aukštosios Fredos dvaro savininkas Juozas Godlevskis Veiveriuose pastatė medinę bažnyčią, kuri buvo Zapyškio filija. Aptarnaudavo iš Zapyškio atvykę vikarai. Senstelėjęs ilgaamžis dvarininkas 1853 m. savo lėšomis miestelį papuošė dabartine Veiverių Šv. Liudviko šventove. Miestelis tapo parapija ir turėjo jau nuolatinius klebonus.
Veiveriai augo, didėjo, plėtėsi. Turėjo jau trisdešimt namų, ir beveik tris šimtus gyventojų. Tolimesni dvarininko planai buvo grandioziniai. Netoli Veiverių esantį Gyvių kaimelį norėjo paversti asmeniniu miestu. Magnato iniciatyva Gyviuose iškilo karčema, keletas sodybų. Žadėjo paversti kaimelį didesniu nei Kaunas. Baudžiavos panaikinimas ir senatvė sugriovė visus J.Godlevskio planus. Mirė 1867 metais Fredoje. Tačiau jo įkurti miestai, kaip Garliava, Veiveriai ar Pažėrai nuolat primins didiko užmojus.
Caro okupacijos metu rusai šalia plento per Veiverius pastatė milžiniškus arklių pašto rūmus. Čia buvo laikoma aštuoniolika pirmos ir dvylika antros rūšies žirgų. Šalia nuolat stovėjo paruoštos kelionei karietos ir puošnios bričkos Šiomis susisiekimo priemonėmis naudojosi ne tik paprasti rusų valdininkai, bet ir kunigaikščiai, dvarininkai. Vadinamieji „paplenčių“ arklių traukiami pašto punktai prarado savo reikšmę po to, kai 1860 m. buvo nutiesta geležinkelio linija iš Kauno į Kybartus.
1866 metais Veiveriuose pradėjo veikti pedagoginiai kursai. Vėliau patalpos paverstos mokytojų seminarijos namais. Rusai turėjo savų tikslų – siekė lietuvių vaikus, būsimus pedagogus priversti kalbėti rusiškai. Oficialiai mokytojų namai turėjo ruošti tik lietuviukus. Vietiniam viršaičiui prasidėjo aukso amžius. Už keletą rublių lenkų bajorų atžaloms išduodavo pažymą, kuri patvirtindavo jų lietuvišką kilmę.
Seminarijos vadovybė kiekvieną šeštadienį rengdavo auklėtiniams šokių vakarus. Norėdami ištrinti iš būsimų pedagogų lietuviškas mintis šokių partneres kviesdavo išskirtinai rusaites iš Kybartų. Mokytojų seminarijos direktorius merginoms apmokėdavo kelionę, pavaišindavo gėrimais. Daugelis lietuvių tokias šokių pamokas boikotuodavo, tačiau ateiti privalėjo.
Seminaristai mokydavosi iki pietų, vėliau turėdavo dirbti daržuose, kasti griovius ir visaip kitaip prisidėti savo darbu ūkiuose. Mokiniai privalėjo dėvėti pilką, namų darbo milinę, avėti klumpes ir griežtai vengti „poniškumo“. Su gražesne apykakle į pamokas atvykęs seminaristas buvo pastatomas prieš visą klasę ir viešai gėdinamas.
Veiverių mokytojų seminarija evakuota į Rusiją pirmojo pasaulinio karo audrose. Per penkiasdešimt metų buvo parengta beveik tūkstantis mokytojų, Didelė dalis auklėtinių vėliau tapo pradžios mokyklų mokytojais, įžymiais visuomenės ir kultūros veikėjais. 1919 metais mokytojų namuose įkurta Veiverių gimnazija.
Pirmosios Lietuvos respublikos laikais veiveriečiai didžiavosi gimnazija, pašto punktu, vaistine, policijos nuovada, sveikatos centru. Kuklaus miestelio puošmena buvo jau minėta mūrinė Švento Liudviko bažnyčia. Per Veiverius nutiestu plentu kasdien keliaudavo žmonės, kursuodavo autobusai ir vienas kitas automobilis. Daugybė arklių tempiamų vežimų su savo žemės ūkio produktais skindavosi kelią į Kauną. Pagrindiniai srautai buvo iš Vilkaviškio, Kybartų, Kudirkos Naumiesčio ar Marijampolės.
Tomas Sušinskas
