Nekaltai pradėtosios Panos Marijos seserų kongregacija. Vargdienės seserys globojančios nuskriaustus ir apleistus. Besirūpinančios nepritekliaus prispaustais ir netekusiais vilties.
Moterų organizacija įsteigta 1918 m. palaimintojo Jurgio Matulaičio. Organizacija subūrė vienuoles bendrai veiklai ir maldai. Stojant į vienuolyną reikėjo turėti mokslo ar amato diplomą, drabužių ir be abejo pinigų.
Marijampolės mieste vienuolės pradėjo savo veiklą P. Kriaučiūno gatvėje. Iki šiol čia išlikę puošnūs mūriniai pastatai liudija senąją miesto dvasią.
Dabar vienuolių moterų susibūrimo veikla įprasminta nauju, kiek ilgesniu pavadinimu – Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo vargdienių seserų vienuolija.
Senajame 1939 m. pasakojime rašoma, „kad po „lenkmečio“ daugybę Lietuvoje buvusių vienuolynų rusų valdžia uždarė. Lietuvaitės neturėdamos pasirinkimo buvo priversto įstoti į vienuoles pas lenkes.
Tokia padėtis skaudino ir privertė liūdėti visus tikinčius. Labiausiai dėl to sielojosi didysis lietuvis ir šventos atminties vyras, marijampolietis Jurgis Matulaitis.
Pirmasis moterų vienuolynas įsikūrė Marijampolėje 1918 m. Be centrinio namo Marijampolėje, vienuolės turėjo savo skyrius visoje Suvalkijoje.
Į jų tarpą galėjo būti priimta kiekviena dora, gera katalikė turinti gerą būdą. Buvo privaloma turėti kokį nors mokslą ar amatą. Viduje turėjo gimti pašaukimo į vienuolyną dvasia.
Iš stojančiųjų buvo reikalaujama pristatyti sveikatos, krikšto, sutvirtinimo, doro elgesio liudijimus. Iš stojančiųjų reikalavo tam tikras kiekis baltinių, rūbų ir avalynės. Taip pat buvo reikalingas įnašas pinigais.
Stojančios į kongregaciją moterys turi būti ne jaunesnės nei 16 metų. Ir ne vyresnės nei trisdešimties.
Seserų priežiūroje buvo dešimt senelių namų ir penki vaikų globos namai Marijampolėje, Šilalėje, Telšiuose, Vilkaviškyje, Kudirkos Naumiestyje, Šakiuose, Suvalkų Kalvarijoje, Kazlų Rūdoje ir Skuode.“
1939 m.
Marijampolėje vienuolės įsteigė knygyną, nemažą knygų spaustuvę. Pardavinėjo atitinkamo religinio turinio brošiūras, plakatus, knygas. Seserys visai neblogai „verslavo“. Turėjo savo bažnytinių apeiginių rūbų siuvyklą ir parduotuvę. Išsilaikydavo ne tik save, bet padėdavo ir kitiems.
Sovietinės okupacijos metu iš rusai iš vienuolių atėmė visą užgyventą turtą.
