Sugrįžkim 83 metus atgal į praeitį. Pasivaikščiokim Marijampolės mieste karštos vasaros dienomis. Aplankykim senąjį miesto sodą, turgų, pašešupį. Ką tik iškilusį miesto rajoną – Tarpučius. Pajuskim marijampoliečių rūpesčius ir džiaugsmus su sveiko humoro ir ironijos pliūpsniu.
Pažymima, kad 1936 m. karštis marijampoliečiams smogė visu gražumu. Prie krautuvių stovintys suoliukai drybsojo tušti ir apsnūdę. Gatvių niekas nelaistė, o pravažiuojantis automobilis, ar prabėgęs šuo, sukeldavo didelius dulkių debesis. Baisiausia tada, kuomet kariuomenė stropių kiemsargių, paima šluotas į rankas. Tuomet „centro obyvatėliai“ (lenkiškai kalbantys lietuviai) slėpdavosi rūsiuose. Dingo centrines miesto gatves šlifuojančios porelės. Nes kol ištarsi savo meilės objektui šiltą žodelį, vėjo gūsis uždarys tavo burną smėlio rieškutėmis.
Pramogaujantiems šią vasarą Marijampolėje striuka. Abu miesto kino teatrai pradėjo tradicinę remonto kompaniją. Vakarop vaikėzai jau nebesistumdo prie reklamos afišų. Nebesigirdi jų „vaikiškų“ pastabų praeivių adresu. Ironizuojama, kad vasaros naktyje atsirado savotiška lakštingalų rūšis, kuri skatina ties Šešupe gyvenančių miestiečių budrų miegą. Teigiama, kad nedidelis būrelis jaunų merginų taškosi iki vidurnakčio upėje ir vaidina undines. Po maudynių drožia miesto gatvėmis ir dainuoja gana „sultingas dainuškėles“, kurias anais, okupacijos laikais mėgdavo maskolių kariai. Savo balsus dažnai demonstruoja iki 3 val. ryto, o pasak pačių merginų, nedėkingi marijampoliečiai paskui piktinasi ir skundžiasi policijai.
Praėjusiam šimtmetį Marijampolėje praūžusi sausra paveikė ir Tarpučių rajono gyventojus. Teigiama, kad ledų, oranžado (gėrimas iš apelsinų) marijampoliečiams labai norisi, bet parduotuvės naujame rajone nėra nei vienos. Žmonės norėtų bėgti iki Basanavičiaus aikštės, bet jokio tiltelio per Šešupę nėra. Tenka daryti gana nemenką lanką aplink.
Pabrėžiama, kad kiekvienas organizmas į karščius reaguoja ne vienodai. Per atostogas daug kas susigundo pasisverti viešose miesto svarstyklėse. O jų apstu ant kiekvieno kampo. Šalia stovi informacinė lenta, aiškiai nurodanti svarstyklių paskirtį – „sverti žmonėms“. Marijampoliečiai skundėsi, kad karščiai sugadino svarstyklių mechanizmą. Dažnai įmetus 20 centų monetą rezultatų nesulaukiama. O dar blogiau, kuomet centnerį sverianti ponia gaudavo kortelę su 50 kg „paguoda“. Arba silkinė gimnazistė kortelėje išvysdavo pustrečio centnerio. Kai kam dar aparatas grąžindavo tuos 20 centų, bet iš dažno ir pasisavindavo.
Tačiau ypatinga temperatūra nesutrukdė kilti dideliam „potvyniui“ Marijampolės turguje. Uogų kalnai. Mėlynės pardavinėjamos po 10 centų už gorčių (medinis ar pintinis, 3 litrai), o vyšnios siūlomos po tiek pat už litrą. Vakarui besibaigiant turguje girdėti skardi reklama: „Ant labo vakaro po 5 centus už litrą!“ Žurnalistas pabrėžia, kad Marijampolė – rojus vaisių, vitaminų, konfitiūro (uogienės) mėgėjams.
Uogos tik turgaus dienomis, o čigonai miestą užplūsta kasdien. Nuo ryto iki vakaro – vyrai, seniai, moterys, vaikai – buria, varažija, kortas kelia, ateitį spėja. Dažniausiai prašo centų, dėvėto rūbo, ar pavilgos – mėsos, riebalų, pieno, kiaušinių. Marijampoliečius vyrus šis antplūdis labai nervina, bet dailioji lytis retai piktinasi. Karščių metu mieste labai nuobodu, proziška (kasdieniška, pilka), todėl bent ateities paslapčių atidengimas išblaško Marijampolės moterų melancholiją.
Pastebima, kad vienai marijampolietei čigonė tikrai atspėjo nelaimę. Atsilygindama panelė dovanojo būrėjai savo dėvėtą suknelę. Čigonė ją apsivilko ir su vyru vakare „špacieravo“ (vaikščiojo) Tarpučiuose. O inteligentiškos panelės draugas įtarė neištikimybę ir tuoj pat parašė laišką: „Vakar savo akimis mačiau tave valkiojantis pašešupiais su kažkokiu čigonu. Jei jau ligi to daėjom – sudievu!” Štai ir įvyko išpranašauta nelaimė.
Karščiai išvargino ir dienraščių redaktorius. Tiek naujienų ir sensacijų atsirado pasaulyje, Lietuvoje. Net marijampoliečiai pradėjo labiau graibstyti spaudą, kas anksčiau būdavo retenybė. Deja nauja tvarka „cvanktelėjo“ skaitytojams per pakaušį. Dienraščiai dabar gaunami jau tik kitą dieną po išleidimo, o savaitraščiai tik pirmadieniais. Reiškia naujienos gaunamos jau apdžiūvusios. O šventadienį apskritai nėra ką skaityti. Inteligentiškam marijampoliečiui tai didelis nusivylimas. Taip ir laukiniu galima pavirsti.
Pasislėpti pavėsyje darosi vis sunkiau. Miško arti nėra. Pašešupyje vienas kitas krūmelis, o ir tie patys okupuoti jau nuo ryto atėjusių. Marijampolės miesto sode po vienu medžiu braunasi keliolika piliečių. Vargas. O barai ne visus vilioja. Todėl nemažai paunksmės mėgėjų pradėjo važinėti į Kazlų Rūdos, Ąžuolų Būdos, Sasnavos gražiuosius šilus. Ten ir patefonus, gaiviuosius gėrimus nusiveža. Dieną praleidžia gražiai, bet vakare grįžtant tvankiuose autobusuose taip suplunka, kad visi malonumai išgaruoja.
Žvejai jau nesiskundžia, kad karštas vanduo iš cukraus fabriko varo į tinklą virtas žuvis. Pasirodo cukraus gamintojai atostogauja jau 8 mėnesius. Ir dejuoja dėl priverstinių nemokamų atostogų. Šešupėje dabar jau nepažvejosi. Upės gilumose ramiai braidžioja vištos ir antys. Tik viename smėlingame pliaže galima išvysti vieną kitą besideginantį.
Rinkoje atgijo žilos senovės tradicijos – prekių mainai. Kaimiečiai sviestą ir kiaušinius maino į druską, sachariną ir manufaktūrą. O renkantiems mokestį už vietą turguje, duoda lašinių bryzą ar sūrį. Anksčiau, kas neturėdavo darbo ir pajamų, semdavo žvyrą kibirais iš Šešupės dugno ir parduodavo. Dabar tai uždrausta, aukso kasyklos uždarytos. Žvyrą semti bus leista tik tiems, kas statysis nuosavą namą.
Teigiama, kad vandens trūkumas varo visus iš proto. Trūksta to Marijampolei, o Tarpučiuose jis brangesnis už vyną. Praeitą rudenį žmonės skundėsi, kad Basanavičiaus aikštės šulinio rezervuaras apsėmė jų rūsius, o dabar tenka semti vandenį iš Šešupės. Kieno šulinyje yra lašelis, tas saugo jį naktimis nuo užpuolikų. Pasirodo vanduo vagiamas ir gana brangiai – 30 centų už kibirą pardavinėjamas.
Tačiau miesto sode išlikus tradicinė romantika. Radijas per garsiakalbius linksmina visus. Varnų tiek, kad pritaria radijui choru. Vandens trūkumas didina pelną ledų ir oranžado gamintojams. Išteptas degutu popierėlis ant žalio suoliuko miesto sode, suteršė panelei naują šilkinę suknutę. Kilo nedidelis skandaliukas, tačiau vaikino asistavimas nuplovė degutą vyno taure ir šokolado plytelėmis.
1936 m., Marijampolė
