Futbolo gerbėjų pasaulyje tokie sezonai vadinami auksiniais. L. Liukaičiui tokie buvo ir 2010 bei 2012 metų sezonai, o kitais metais iki auksinių sezonų taip pat trūko labai mažai (per 11 metų iš viso praleistos tik 12 rungtynių).
„Keletą kartų pažiūrėti futbolo rungtynių užsukau 2000 metais, 2001-aisiais teko vis dažniau lankytis pirmojoje lygoje, o nuo 2002 metų pradėjau reguliariai vaikščioti į stadioną. Neturėjau tikslo nepraleisti nė vienerių rungtynių, tiesiog taip išeina. Gal tik 2010 metais, kai jau išvažiavome į UEFA taurės turnyro rungtynes, buvo tikslas nepraleisti nė vienerių rungtynių, kad būtų pirmasis toks sezonas“, – prisiminė savo kelią „Sūduvos“ aistruolis.
L. Liukaitį jau daugiau nei dešimtmetį galima išvysti tarp Lietuvos čempionų gerbėjų „Sūduvos sakalų“, kurie susibūrė prieš 2008-ųjų sezoną. Kartu su gerbėjais visuose stadionuose, kuriuose žaidžia „Sūduva“, galima išvysti ir plevėsuojančią „Sūduvos sakalų“ vėliavą. Vis dėlto išrinkti labiausiai įsiminusią išvyką aistruoliui gana sunku.
„Labiausiai įsiminusi yra pirmoji tolimesnė išvyka už Baltijos šalių ribos – 2008-ųjų kelionė su Lietuvos rinktine į Rumuniją. Vien ką pasako pergalė 3:0 išvykoje! – kalbėjo L. Liukaitis. – Kurią nors išvyką su „Sūduva“ kažkaip sunku išskirti, nes visos jos – įdomios ir skirtingos. Viena labiau įsiminusių – pirmoji į Austriją, kai žaidėme su Vienos „Rapid“. Atmosfera stadione buvo įspūdinga. Taip pat įsimintina buvo išvyka į Baltijos lygos rungtynes Taline. Važiavau vienas, neturėjau pakankamai pinigų, todėl kitas „Sūduvos sakalų“ narys nupirko bilietą į naktinį autobusą. Taip ir išvažiavau – neplanavęs, nesiruošęs, tik per 15 minučių susikrovęs maisto ir rūbų į kuprinę.“
Daug lengviau pašnekovui įvardinti tiesiog labiausiai įsiminusias „Sūduvos“ rungtynes.
„Tai rungtynės su Bergeno „Brann“ Kaune. Tik patekus iš pirmosios lygos į A lygą nugalėti norvegų klubą UEFA taurės turnyre buvo kažkas neįsivaizduojamo“, – teigė L. Liukaitis.
„Sūduvos“ aistruoliai Belgrade.
Aistruolis yra suskaičiavęs, kad nuo 2008-ųjų sezono paskui „Sūduvą“ nukeliavo 51630 km. Per tą laiką buvo pamatytos 214 rungtynių Marijampolėje, o keliauti dažniausiai teko į Vilnių – 42 kartus. 31 kartą dėl futbolo aplankytas Kaunas, 26 kartus – Klaipėda, po 16 – Panevėžys ir Šiauliai, 12 – Gargždai, 9 – Pakruojis, po 8 – Tauragė ir Jonava, 6 – Alytus, 5 – Utena, po 3 – Šilutė ir Mažeikiai, po 2 – Visaginas, Talinas ir Liepoja.
Ilgiausias yra miestų, kuriuose teko lankytis tik kartą, sąrašas. Jame yra tik 3 Lietuvos miestų pavadinimai – Palangos, Telšių ir Trakų. Kiti po kartą aplankyti miestai yra Ryga, Daugpilis, Ventspilis, Narva, Viena, Borasas, Novi Sadas, Hemingas, Soligorskas, Ženeva, Razgradas, Nikosija, Belgradas ir Glazgas.
L. Liukaitis dirba Liudvinavo Kazio Borutos gimnazijoje, kurioje prižiūri kompiuterių tinklą. Atrodo, tokį kiekį išvykų turėtų būti nelengva suderinti su darbdaviais, tačiau aistruoliui didelių sunkumų nekyla.
„Išvykos į Europos taurių turnyrus būna vasaros viduryje, tam būna suplanuotos atostogos. Jeigu pavyksta išvažiuoti į visas rungtynes, reiškia, susiderinti įmanoma“, – šyptelėjo „Sūduvos“ gerbėjas.
2018-iesiems atiteko abi tolimiausios L. Liukaičio išvykos su komanda. Į Nikosiją teko keliauti 3100 km, o į Glazgą – 2600.
Būtent šiemet „Sūduvos Sakalams“ teko atsidurti ir labiausiai savo aistruolių aršumu garsėjančiose teritorijose per visą „Sūduvos“ istoriją – Nikosijos APOEL ir Belgrado „Crvena zvezda“ stadionuose.
„Lietuvoje gerai arba neutraliai sutariame su visomis aistruolių grupėmis, nes visi prisijungiame ir prie Lietuvos rinktinės palaikymo, dalyvaujame aistruolių turnyruose. Su užsienio klubų gerbėjais per išvykas nelabai tenka susidurti. Po rungtynių Kipre buvome kartu su komanda išvežti iki hostelio, o Belgrade į stadioną ėjome minioje, buvome be komandos atributikos, tad niekas nežinojo, kas mes tokie“, – pasakojo L. Liukaitis.
Šiemet po paskutinių A lygos rungtynių aistruolis už auksinį sezoną iš „Sūduvos“ kapitono Algio Jankausko rankų atminimui gavo kamuolį su visų žaidėjų parašais. Anot L. Liukaičio, aistruoliai visada gerai sutarė su Marijampolės ekipos futbolininkais.
„Tomas Radzinevičius, Giedrius Slavickas – žmonės, kurie atvedė „Sūduvą“ į A lygą ir buvo komandos simboliai. Labai gerai sutarėme su Mariumi Šoblinsku ir Valentinu Baranovskiu. Po „Sūduvos sakalų“ įkūrimo gerai sutardavome su visais žaidėjai, kurie ateidavo į „Sūduvą“, – tvirtino L. Liukaitis. – Dabar daugiausiai bendraujame su Povilu Leimonu, kuris prisijungia prie „Sūduvos sakalų“ komandos „Protų kovose“. Taip pat kiek daugiau bendraujame su A. Jankausku, Vaidu Slavicku, Robertu Vėževičiumi ir Mariumi Činiku, iš legionierių – su Andro Švrjuga ir Ivanu Kardumu.“
Bėgant laikui keitėsi ne tik „Sūduvos“ žaidėjai. L. Liukaitis stebėjo kaip augo ir pats klubas.
„Kai pradėjau vaikščioti į futbolo rungtynes, „Sūduvoje“ žaidė vietiniai futbolininkai, rungtynės vyko senajame stadione, ten buvo kita aura. Bet klubas profesionalėjo, persikėlė į naują stadioną, pradėjo daugėti legionierių, rezultatai išaugo, – pokyčius vardino aistruolis. – A lygoje mūsų stadionas yra gausiausiai lankomas, kai kuriose rungtynėse visas stadionas skanduoja. Didžiausias minusas, kad nemaža dalis žmonių, kai pralaimima, pradeda eiti iš stadiono anksčiau laiko, dar nesibaigus rungtynėms.“
„Sūduva“ antrus metus iš eilės tapo Lietuvos čempione, „Sūduvos sakalų“ gretose atsirado naujų veidų, tačiau bendras ištikimiausių komandos gerbėjų kiekis neišaugo.
„Kiek atsiranda naujų žmonių, tiek išeina senų, nemažai įtakos turi emigracija“, – sakė L. Liukaitis.
Baigdamas pokalbį aistruolis kvietė Sūduvos krašto gyventojus aktyviau lankytis stadione.
„Linkiu eiti į stadioną, sirgti už komandą, nenusisukti, kai būna nuopoliai, prisijungti prie „Sūduvos sakalų“. „Sūduvai“ palinkėčiau nenustoti augti kaip klubui, o rezultatai ateis savaime“, – sakė L. Liukaitis.
