Antanavo bendruomenė įgyvendino projektą „Visų kartų bendruomenė – sveika, darni, veikli“ finansuojamą Kazlų Rūdos savivaldybės pagal nevyriausybinių organizacijų ir bendruomeninės veiklos stiprinimo 2020 metų veiksmų plano įgyvendinimo 1.1.5 priemonės „Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“ programą.
Projekto metu, turėjome galimybę susipažinti ne tik su keturiomis sporto šakomis – dziudo, MMA, kikboksu ir joga, bet ir su kovos menų, Jurbarko sporto klubo prezidentu Mindaugu Smirnovu. Jis išsamiai papasakojo, kuo skiriasi šios sporto šakos, supažindino su veiksmų atlikimo technika. Aktyviausi sportininkai po treniruočių buvo pavargę, bet laimingi. Šios sporto šakos ugdo ištvermę, gerina ne tik fizinę, bet ir emocinę būklę, padeda valdyti emocijas, o dar kaip sportas orui leidžiant vyksta lauke, laimės hormonai garantuoti.
Antroji projekto dalis – rugsėjo 20 dieną įvykusi išvyka Į Kaišiadorių krašte esantį Žaslių amatų centrą, aplankant žymiausias to krašto vietas. Žaslių amatų centre tiek mažas tiek didelis turėjo išskirtinę galimybę susipažinti su to krašto paveldo tradicijomis, savo rankomis pasigaminti kulinarinio paveldo produktą – kas Žaslietišką kugelį, o kas šakotį arba net karamelinį saldainį. Visiems smagu buvo dalyvauti draugiškame gaminimo procese, kuris telkia ir suartina bendruomenę. Kol pečiuje kepė kugelis, visi sugužėjome į amatų centro salę, kur mums buvo papasakotos Žaslių krašto istorijos ir legendos. Įdomus pasakojimas neprailgo, mes labiau pažinome šį kraštą. Tuomet sėdome prie bendro stalo ir drauge ragavome savo kepinių, kurie buvo išskirtinai gardūs. Su didžiuliu dėkingumu, sotūs ir laimingi, palikome amatų centrą bei pasukome į greta esančią Žaslių Šv. Jurgio bažnyčią, garsėjančią savo išskirtinumu ir pritraukiančią minias lankytojų. Ant kalno stovinti bažnyčia su atsiveriančiu greta tyvuliuojančio ežero vaizdu mus tikrai sužavėjo, visi trumpam atsipūtėme šventovės saulės atokaitoje.
Sekanti stotelė mūsų laukė gretimo Paparčių kaimo bendruomenėje. Čia mus pasitiko vietos bendruomenės „Viltija“ pirmininkė Audronė, kuri mus taip pat supažindino su savo kraštu, ten kadaise stovėjusio Dominikonų vienuolyno istorija ir vadovaujamos organizacijos veikla. Buvome pakviesti į gražiai įrengtus bendruomenės namus, kuriuose turėjome išskirtinę galimybę susėsti į išlikusius pokario mokyklos suolus bei visi juose įsiamžinti. Vietos bendruomenės „Viltija“ pirmininkė su džiaugsmu pasidalino savo pasiekimais atkuriant vietos paveldo vertybes, viską aprodė, papasakojo. Tikrai nelengvas kelias, bet labai vertingas tiek vietos bendruomenei tiek ir visai Lietuvai. Taip pat buvome pakviesti ir į XVIII a. Paparčių dominikonų vienuolyno kapinių koplyčią, kuri yra atnaujinimo procese. Verta paminėti ir tai, kad ši koplyčia yra vienintelis iki šių dienų išlikęs Dominikonų vienuolyno pastatas, 1992 metais įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Vietos bendruomenė turi daug planų dėl vietos turizmo plėtojimo, įkuriant piligrimų takus su galimybe apsistoti, remiantis Šv. Jokūbo kelio Ispanijoje gerąja praktika ir pavyzdžiais. Baigdami savo vizitą šioje bendruomenėje kartu su vaikais dar įkopėme į greta koplytėlės stūksantį Paparčių piliakalnį, visiems buvo smagi mankšta gamtoje.
Dar viena mūsų stotelė visai šalia Paparčių buvo nepaprastai įdomi, netgi šiek tiek mistiška, tai Betliejaus Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Šv. Bruno vienuolija. Čia iš anksto sutartu laiku prie vartelių mūsų laukė dvi sesės. Išskirtinės tylos ir ramybe dvelkiančios vietos fone matėsi Aušrinės Marijos moterų vienuolyno koplyčia, į kurią pirmiausia ir buvome pakviesti. Tuo metu viduje vyko apeigos, kurias bent akies krašteliu galėjome ten pamatyti, išgirsti, pajausti. O jausmas būnant viduje tikrai neeilinis, sudėtinga net nupasakoti, būtina tai patirti. Ten viešpatauja vienuma bei tyla. Likome nustebinti ir sužavėti vietos išskirtinumu. Sesė mus svetingai pakvietė į šalia įsikūrusį jų gyvenamąjį vienuolyno komplekso kiemelį, kuriame trumpai, bet labai šiltai mus sveikino atvykusius, dalijosi pasakojimu apie savo gyvenimą. Su didžiuliu susidomėjimu klausėme kiekvienos minties ir žodžio, palikome savo maldavimų įrašus rankraštyje. Ten tikrai kiekvienas pajutome, kokie laukiami keleiviai esame savo gyvenimo kelionėje.
Saulei leidžiantis kelionę po Kaišiadorių kraštą užbaigėme aplankydami Lietuvos Kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškę Guronyse. Prasminga dienos pabaiga mus atvedė į vakarėjančios saulės nutviekstą vietą, kurioje mes išvydome sakralinį Rožinio slėpinių kelią ir parką, kuriame taip pat yra įsikūrę rekolekcijų namai- dvasinės atgaivos vieta, laukianti kiekvienos sielos, besiilginčios atsinaujinančio ir gaivinančio Dievo prisilietimo. Ten šviesa užlieta koplyčia svetingai atvėrė mums duris. Vakaro tyloje visi gėrėjomės ir mėgavomės išskirtine vieta bei galimybe būti kartu, taip įprasminome savo bendruomenės sekmadienį.
Visos dienos kelionė buvo dvilypė- ir trumpa ir ilga. Visi grįžome šiek tiek pavargę, bet kupini išskirtinių įspūdžių, labiau susitelkę, kas paskendę savo mintyse, džiūgaujantys ir besiviliantys, kad šios kelionės patirtis mus dar labiau suartino, įkvėpė siekti naujų tikslų bendru darbu, sutarimu, nepamirštant tokių svarbių bendražmogiškų vertybių, kaip: tiesa, pagarba, meilė savo kraštui, supratimas, tolerancija ir nuoširdumas, pagalba vienas kitam.
Antanavo bendruomenės informacija