Užklupus viruso pandemijai, išvykti į užsienio šalis tapo sudėtingiau, todėl vis daugiau lietuvių lanko dar nematytus Lietuvos kampelius, o tarp jų – ir Lietuvos piliakalnius. Lietuvoje yra suskaičiuojama apie 850 piliakalnių, kurie yra svarbi šalies kraštovaizdžio dalis ir iki šių dienų mena unikalią baltų istoriją.
Visgi, didėjant lankytojų srautui, kyla iššūkis dėl tvarkos piliakalnių teritorijose, todėl svarbu, kad poilsiautojai pasirūpintų ne tik savo, bet ir kitų paliktomis šiukšlėmis.
Daugeliui lietuvių yra žinomi į UNESCO saugomų objektų sąrašą įtraukti Kernavės piliakalniai ar visai šalia Baltijos jūros esantis Palangos piliakalnis, dar geriau žinomas kaip Birutės kalnas. Taip pat ne vienas keliautojas yra aplankęs Varnių regioniniame parke esantį Šatrijos piliakalnį, nuo kurio atsiveria vaizdas ir į Medvėgalio bei Sprūdės piliakalnius, o Merkinės piliakalnis bei nuo jo atsiverianti Nemuno ir Merkio santaka jau seniai yra tapę Dzūkijos nacionalinio parko simboliu.
Sąmoningas laisvalaikis gamtoje
Lietuvoje piliakalnių galima atrasti kiekviename rajone, todėl dažnai šie gamtiniai objektai tampa spontanišku sustojimu pro šalį važiuojantiems žmonėms, o kai kuriems poilsiautojams piliakalnių lankymas yra turiningas laisvalaikio praleidimo būdas, leidžiantis geriau pažinti savo šalį.
„Piliakalniai yra unikali gamtos ir kultūros paveldo vertybė, todėl piliakalnių lankymas turėtų būti neatsiejamas nuo aplinkosauginio mąstymo. Mūsų pagrindinė nuostata – ką atsinešei į gamtą, tą ir išsinešk. Kiekvienas, važiuodamas iškylauti, eidamas pažintiniu taku ar į regyklą ant piliakalnio, turėtų pasirūpinti savo šiukšlėmis. Žinoma, labai svarbus ir bendras sąmoningumas, todėl dar šį pavasarį raginome žmones jungtis prie iniciatyvos „Kiekvienas iš gamtos – po šiukšlę” ir pavieniui ar kartu su šeima lankantis gamtoje išnešti nors po nedidelį šiukšlių maišelį, kad mūsų gamtos kampeliai būtų švaresni”, – sako Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos viešųjų ryšių specialistė Diana Rakauskaitė.
Anot pašnekovės, galima pastebėti, jog pavienių šiukšlių gamtoje mažėja, tačiau vyrauja kita tendencija – nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose karantino metu padaugėjo statybinių šiukšlių ir padangų.
„Tikriausiai dėl karantino ribojimų žmonėms buvo paprasčiau nuvežti įvairias šiukšles į mišką, o ne į atliekų surinkimo punktą, todėl matome, kad gražiausiose gamtos vietose yra šiukšlių židiniai. Atšilus orams, labai daug žmonių pradėjo lankyti nacionalinius, regioninius parkus, piliakalnius ir kitus gamtos objektus, todėl labai svarbu kalbėti apie sąmoningą buvimą gamtoje”, – pažymi D. Rakauskaitė.
Kiekvieno indėlis svarbus
Šiandien Lietuvoje 42 proc. gyventojų rūšiuoja atliekas, taip prisidėdami prie aplinkos saugojimo ir taršos Lietuvoje mažinimo. Lietuvoje per metus kiekvienas žmogus galėtų išrūšiuoti apie 60,5 kg pakuočių atliekų, tačiau dabartiniais „Žaliojo taško” duomenimis, šis skaičius siekia tik apie 10 kg atliekų.
„Svarbu tai, jog pakuočių atliekos, kurias išrūšiuojame, tampa žaliava ir yra perdirbamos, o jeigu perdirbimui netinka – jos naudojamos energijai išgauti. Bet kuriuo atveju, rūšiuojamos atliekos sąvartyne nebeatsiduria, todėl rūšiuodami nedidiname sąvartynų, o tuo pačiu – mažiname aplinkos taršą. Todėl kiekvieno mūsų indėlis – labai svarbus”, – teigia „Žaliojo taško” generalinis direktorius Kęstutis Pocius.
Šiuo metu Lietuvoje yra 89 šiukšlių sąvartynai – iš jų 11 yra naujai įrengti, o kituose atliekos jau nebekaupiamos. Nauji sąvartynai įrengti pagal aukštus aplinkosauginius reikalavimus, todėl jų neigiamas poveikis aplinkai yra mažesnis, tačiau senieji sąvartynai pasižymi itin didele tarša.
„Yrant sąvartyne esančioms atliekoms, išsiskiria kenksmingos medžiagos ir dujos, kurios daro neigiamą įtaką žmonių sveikatai ir didina šiltnamio efektą. Taip pat šiukšlėmis yra užteršiami didžiuliai žemės plotai bei požeminiai vandenys. Dėl to svarbu rūšiuoti atliekas ir mažinti sąvartynų skaičių Lietuvoje, o surinkdami ne tik savo, bet ir kitų paliktas šiukšles, prisidėsime prie švaresnės aplinkos kūrimo”, – pažymi K. Pocius.
