Ar žiniasklaida tikrai yra visuomenėje vykstančių procesų veidrodis?
Sausio pradžioje savo Facebook paskyroje Kazlų Rūdos meras, socialinių mokslų daktaras, Mantas Varaška labai kritiškai atsiliepė apie šiandieninės lietuviškos žiniasklaidos turinio kokybę, skirdamas daug kritikos „strėlių“ vienam iš didžiausių interneto naujienų portalų, net sakydamas, anot Arūno Valinsko, jam „atia“…
Tad nusprendėme pakalbėti su vienos iš šešių dešimčių Lietuvos savivaldybių meru šia tema kiek plačiau.
-Prieš kurį laiką Jūs savo paskyroje feisbuke kritikavote portalo Delfi ir ne tik, žurnalistų darbą. Jūs rašėte, cituoju, – „Jokių asmeniškumų, ne dėl to, kad „apie mane parašė ne taip“. Priežastys visai kitos. Galėčiau jas tyliai pasilikti sau, bet manau tai liečia mus visus. Kol jų neišspręsime ir neišreikalausime kokybiškos žiniasklaidos, tol skęsime melagienose ir bulvare“. Tad ir noriu paklausti konkrečiau, kas iš tikrųjų kaltas, kad Lietuvoje susiformavo tokios žiniasklaidos tendencijos ir kas tam „padėjo pamatus“, taip pat kokiu būdu reiktų veikti ar kuriuo keliu eiti siekiant, Jūsų manymu, kokybiškos žiniasklaidos Lietuvoje?
-Žiniasklaidos verslo suvokimas, jog pigi, pagiežinga, pasityčiojanti maniera lengviau pasiekia žmonių dėmesį. „Parduoti“ sudėtingesnę, gyvenimišką, praktišką, reikalaujančią pastangų ar verčiančią imtis atsakomybės žinią sunkiau. O jeigu pardavėjas (žiniasklaida) nebeturi moralės, jai nėra skirtumo jog menkinančią, neturinčią pridėtinės vertės informaciją griebianti visuomenė degraduoja, taip pat kaip negalintis atsisakyti alkoholio žmogus. Ką dėl to gali padaryti vartotojas? Jei supranta, jog vyraujanti informacija jį skurdina arba gaišina laiką (tūkstančiai beprasmių komentarų po antraštėmis), gali jos tiesiog atsisakyti. Taip elgiantis daugumai, žiniasklaida neteks klientų ir turės persvarstyti savo (arba verslo, politikų) diktuojamas antraštes.
-Šiandieninė žiniasklaida Lietuvoje yra privati, išskyrus tik savivaldybių bei kitų biudžetinių įstaigų viešųjų ryšių tarnybų leidžiamus leidinius, interneto svetaines bei paskyras feisbuke, beje, išlaikomas iš mokesčių mokėtojų kišenės. Žmonės kuriantys jose naujienas ar straipsnius besąlygiškai vykdo savo viršininkų nurodymus, saugo ir gina juos nuo neparankių žurnalistų, o atlyginimus gauna, taip pat iš biudžeto. Tuo tarpu visa likusi žiniasklaida pragyvenimui turi užsidirbti pati ir sumokėti nemenkus mokesčius. Vadinasi ji priversta ieškoti būdų išgyventi. Kadangi valgyti norisi visiems, tad kas moka pinigus, tas ir kelia sąlygas dėl publikacijų turinio. Manau jūs tai puikiausiai žinote. Be to, naujienų srautas milžiniškas, konkurencija šiame lauke yra arši, taigi žurnalistai turi dirbti labai operatyviai, o skubėdami, be abejo, padaro klaidų. Suveikia ir žmogiškas faktorius, kokia visuomenė, tokia ir žiniasklaida. Daugelis redakcijų negali sau leisti prabangos turėti korektorių, budinčių redaktorių etatus, kurie pedantiškai perskaitytų kelis kartus bei taisytų leidžiamus į viešumą tekstus. O kur dar interneto žiniasklaidos techninė pusė… Skaitau keliomis kalbomis, tad galiu tvirtinti, jog klaidų daro net ir stambiausių Anglijos, JAV, Vokietijos ar Rusijos portalų darbuotojai. Pastebėkite, kad ne vien Rusijos žurnalistai, versdami mūsų žiniasklaidoje publikuotą informaciją ją iškraipo lygiai taip, kaip ir mūsiškiai nemokšos, versdami rusiškus, vokiškus, angliškus tekstus…
-Pasaulio ar Lietuvos žinios gali būti labai trumpos ir neturėti melagingų ar pigių poteksčių. Tarkime, jei Seimas po pateikimo pritarė kokiam nors skandalingam įstatymo projektui, tai dar nereiškia jog jis priimtas. Nors pagal antraštes atrodo kad jau. Daugumai žurnalistų, dirbančių šį darbą redakcijose jau trūksta ne tik formalaus išsilavinimo, tačiau ir bendro išprusimo. Kita informacijos dalis arba „aktualijos“ galėtų būti kuriamos remiantis ne (ar bent ne vien) apmokamais bankų, verslų, kitų įtakos grupių pateiktais „ekspertais“.
-Didelę dalį publikacijų, laidų žiniasklaidos priemonėse užima politinės temos. Vieni jas vertina vienaip, kiti kitaip, o įtikti visiems, deja, „misija neįmanoma“, todėl drįsčiau paklausti Jūsų, ar nemanote, jog didele dalimi publikacijų, laidų šališkumą nulemia pačių politikų kalbos, darbeliai, manipuliacijos, taip pat iš to atsirandančios politinės intrigos. Tariant paprasčiau, politinės dešiniųjų ir kairiųjų rietenos naudingos tik jų atstovaujamoms, kaip madinga dabar sakyti, interesų grupėms, o teisingiau klanams, bet jokiu būdu ne rinkėjams?
-Manau, jog politinio turinio aktualijos žiniasklaidoje seniai nebeturi reikšmės. Tiek dėl pačių politikų ar partijų nesugebėjimo aiškiai atspindėti savo vertybes, tiek dėl pačios žiniasklaidos neįgalumo iš politologijos pozicijų vertinti politikų pasiūlymus, programas. Tarkime, gali būti labai patrauklūs konservatorių pasiūlymai socialinėje srityje dėl bendrų garantijų motinystės atostogoms. Bet kas iš to, jei pasiūlymo esmė yra socialdemokratinė ar net socialistinė? Tada nelabai susiveda galai, nes dešinioji jėga užuot atstovavusi savo vertybes, žmonėms siunčia žinutę – „bet jeigu ką, mes galime pabūti ir kairiaisiais“. Jei žiniasklaida sugebėtų ir norėtų vertinti tokias dviprasmybes, ji apie tai kalbėtų žmonėms. Deja…
– Jūs buvote Seimo nariu, dirbdamas parlamente įgijote vertingos patirties, iš arti matėte kaip kuriamas, taip pat dalyvavote kuriant „politinį klimatą“ Lietuvoje, tikriausiai turėjote leidimą dirbti ir su slapta informacija, tad žinojote kas bei kaip bando kištis į šalies politinius procesus, kokios technologijos naudojamos. Klausimas būtų toks: Ar teiginys „rusai puola“ yra perteklinis ir melagingas, ar vis tik ne?
-Baigiau kadenciją iš anksto pareiškęs jog kituose Seimo rinkimuose nedalyvausiu. Teko dirbti ir Krašto apsaugos ministerijoje, todėl Rusijos grėsmės valstybės saugumui neatmesčiau. Kitas klausimas, ar ji yra vienintelė ir ar vos ne kasdieninės Delfi bei kitų portalų publikacijos apie ištisinius Vladimiro Putino veiklos aprašymus turi prasmę. Rusiją, jos ekonomiką, demografiją galima lengvai įvertinti per įvairius statistinius rodiklius. Ir padaryti gan paprastą išvadą, jog šiai valstybei yra didesnių problemų bei iššūkių nei Baltijos šalių nepriklausomybės panaikinimas.
-Teigiate, kad Jums pabodo per dažnai eteryje pasirodantys visokie bankų ekonomistai „piarščikai“, kaip ir užkalniai, valatkos, jakilaičiai, sadauskai bei panašūs į juos kalbėtojai ir rašytojai. Jums norėtųsi aukštesnio kultūrinio, moralinio lygio ir protingesnių autorių ir pašnekovų. Gal galėtumėte konkrečiai įvardinti bent kelias pavardes?
-Universitetų rektoriai, profesūra, su viešaisiais pirkimais iš užsienio ar vidaus rinkoje nesusiję verslininkai (eksporto-importo specialistai), tikrai patyrę ir kvalifikuoti ekonomistai. Jų yra tikrai daug, tad manyčiau konkretinti nėra būtinybės.
Ačiū Jums už pokalbį.
Kalbėjosi Vytautas Karsokas
Nuotrauka iš Manto Varaškos asmeninio albumo.