Buvęs Marijampolės miesto burmistras, 1876 m. zanavykuose gimęs knygnešys Antanas Staugaitis prisimena, kad „1902 metais dar bebūnant Lenkijoje, reikėjo pasirinkti kur Lietuvoje galėčiau apsigyventi. Nemažas tai buvo galvosūkis, nes visi mūsų miestai menkai turėjo lietuviško gaivalo.
Žinojau Marijampolę esant Basanavičiaus, Kudirkos, Jablonskio, Armino, Kriaučiūno lopšiu. Todėl ir pats nutariau čia apsistoti. Koks gi tačiau buvo nusivylimas, kada pamačiau, kad ir šiam miestui beveik užtektų vienos rankos pirštų lietuviškoms šeimoms suskaityti.
Visur „pane“, visur lenkiškai namuose, gatvėse, bažnyčioje. Tiesa pamokslai tuo laiku jau buvo sakomi ir lietuviškai. Tačiau ir lenkams buvo taikomos specialios pamaldos.
Tik laisvės dvelkimą stipriau pajutus, atgavus spaudą, vieną gražų sekmadienį ir pradėjus gegužinės pamaldas, kunigas užgiedojo litaniją lenkiškai. Tačiau velionė Grinienė su savo ne bažnytiniu choru prie vargonų užtraukė lietuviškai.
Lietuviai bažnyčioje iš susijaudinimo net verkė, o lenkai iš pykčio nežinojo ką daryti. Viskas baigėsi be didesnių skandalų: klebonas Senkus matydamas, kad lietuviai veržiasi savo gimtąja kalba Dievą garbinti, daugiau pamaldų lenkiškai nebelaikė.
Daugelis save lenkais vadinusių marijampoliečių ėmė dalyvauti lietuviškuose choruose, pradėjo kalbėti gimtąja kalba.
Apsigyvenęs Marijampolėje radau tik vieną lietuvišką parduotuvės iškabą. Tai buvo „Bielskaus, Žmuidino ir Rėklio kolonialė krautuvė“. Prieš pirmąjį pasaulinį karą ši krautuvė buvo Prostkio namuose. Dabar (tarpukariu) ten Zingerio mašinų parduotuvė.
Netrukus caro Marijampolėje atsirado dar viena lietuviška afiša: „Voršavinis siuvėjas A. Drasaitis“. Iškaba buvo pagaminta Kaune. Juodame fone buvusios auksinės spalvos raidės atrodė puikiai. Ši afiša krito visiems praeiviams į akis. Buvo pritvirtinta ties namo kampu, prie pirmojo aukšto balkono. Greit ją pastebėjo ir uolūs caro žandarai. Prasidėjo tardymai, krautuvės savininką „Načialnik Ziemskoj Stražy“ kvietėsi pasiaiškinti.
Netrukus apie žandarų spaudimą nuimti lietuvišką krautuvės afišą sužinojo visa Marijampolė. Silpnesnieji ėmė krautuvės savininką gąsdinti, kad bus išsiųstas į Sibirą. Drąsesni patarė nenusileisti ir eiti iki galo. Treti manė, kad naudingiau bus duoti kyšį.
O pats parduotuvės savininkas Drasaitis griežtai nutarė ieškoti teisybės iki galo. Vieną ankstyvą rytą sužinota, kad iškabos lietuviškos raidės užteptos derva. Norint iškabą nuvalyti, reikėjo ją nuimti ir naujais dažais perdažyti. Pataisius žinoma užkabinti galima būtų tik naktį, nes dieną neleistų.
Netrukus tam pačiam Prostkio name atsidarė lietuvių maisto parduotuvė. Ties kurios durimis atsirado jau trečioji lietuviška iškaba: „M. Gustaitis ir K-o“. Lietuviškos raidės buvo uždengtos juodu šydu, o pati iškaba pakabinta jomarko dieną, kai buvo daug žmonių.
Netrukus žandarai vis tik pamatė ir atbėgo. Bet jau darbas buvo baigtas, todėl tik pakeikė, pagrasino ir nuėjo. Vėliau naktį sugrįžo, nukabino iškabą ir viskas. Buvo aišku, kad ir Drasaičio iškabos laukia toks pats likimas.
Drasaitis savo iškabą grandinėmis prie balkono prirakino. Nutarė saugoti pasikeisdamas su kitais per naktis. Vieną rytą, vos pradėjus brėkšti pas Drasaitį atbėgo kolega ir sušuko: „Jau atėjo“.
Parduotuvės savininkas Drasaitis vos spėjo pašokęs iš lovos užsimesti paltą, kai turėjo stoti į kovą. Kova buvo nelygi, todėl ir kovos rezultatai liūdni. Drasaičio kariuomenėje buvo trys vyrai, o žandarų atėjo penkiolika. Puolančių rusų žandarų pozicijos buvo žemai, o gynėjų lietuvių aukštai balkone.
Rusai atsinešė ugniagesių kopėčias ir bandė lipti į viršų. Bet lietuviai stūmė kopėčias ir su šepečio kotu mušė per nagus. Užpuolikai kardais kapojo grandines ir kriukiais stengėsi nuplėšti iškabą. Tokia kova tęsėsi apie pora valandų. Nemažai prisikeikę ir pagrasinę šauti, rusai iškabą galų gale nuplėšė ir nusinešė.
Drasaičiui buvo apdraskytos rankos ir suplėšytas paltas. Nuskriaustieji nuėjo pas daktarą Grinių ir surašė skundą. Prokuroras skundą priėmė. Be prieš tai jau Drasaičiui buvo iškelta byla pas taikos teisėją, kuris privertė jį sumokėti baudą.
Drasaičio kova nenuėjo veltui. Pasklidus gandams lietuviškų iškabų atsirado ir daugiau. Naumiestyje suorganizuota „Diego“ krautuvė. Pilviškiuose Lozoraičio maistinė taip pat iškabino afišą. Galų gale marijampoliečio Drasaičio byloje senatas teismo sprendimą panaikino. Gal dėl to, kad jo bylą vedė a.a. Petras Kriaučiūnas.
A. Drasaičio byla dėl lietuvybės padėjo vieną kitą plytą į spaudos ir nepriklausomybės atgavimo pamatus. O Prostkio namas marijampoliečiams pasidarė tikrai istoriškas,“ – pasakojimą baigia įvykių liudininkas A. Staugaitis.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2021 m. balandžio 19 d.
