Vakar Mokolų seniūnijos Grybinės kaime, prie Šunskų kelio g. 21, buvo atidengtas atminimo ženklas žuvusiems Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanams – tiems, kurie 1946 metų birželio 4-ąją, būdami vos per žingsnį nuo laisvės, ją pasirinko brangiausia kaina. Prisiminti jų žygį susirinko Marijampolės savivaldybės vicemeras Artūras Visockis, Savivaldybės tarybos nariai, LR Seimo nariai, istorijos saugotojai ir gausi bendruomenė.
Atminimo ženklas, atidengtas būtent Žalgirio mūšio dieną, simboliškai susijungė dvi skirtingų epochų kovas už Lietuvą. Tylos minute, žvakelėmis ir gėlėmis pagerbti tie, kuriems Lietuva buvo svarbesnė už pačius save.
Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus padalinio, Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus, vyresnioji muziejininkė Dalė Naujalienė priminė lemtingus 1946-ųjų įvykius. Tą lemtingą birželio dieną Grybinės kaimo apylinkėse įvykusio pasipriešinimo metu žuvo partizanų vadas Bronius Kavaliauskas-Karijotas, į nelaisvę patekęs Juozas Boruta-Šaulys buvo nukankintas, o Antanas Gecevičius-Vanagas mirė po kelių dienų nuo sužeidimų. Kita operacijos dalyvių grupė pasitraukė, tačiau ir ten neišvengta aukų – bunkeryje rastas ir nukankintas Viktoras Augustinavičius-Griausmas. Tai buvo skausminga, bet garbinga kova už laisvą Lietuvą, įsirėžusi į Tauro apygardos istoriją kaip viena iš drąsiausių partizanų operacijų.
Pasak Marijampolės savivaldybės vicemeras Artūro Visockio, šiandieninė laisvė nėra savaime suprantama – ji išaugusi iš partizanų pasiaukojimo. „Tai žmonės, kurie pasirinko gyventi trumpiau, bet garbingai – laisvės pusėje. Atminimo ženklai primena, kad, jei reikėtų, mes ir vėl turėtume drąsos ginti tai, kas brangu – Lietuvą, bendrystę, laisvę,“ – sakė vicemeras. Jis kartu su Mokolų seniūnu Žydrūnu Kruliku šalia paminklo pasodino berželį – gyvą atminties ženklą, kuris augs kartu su pagarba didvyriams.
Vėliau renginio metu žuvimo vietą pašventino Šunskų Šv. Marijos Magdalietės bažnyčios kunigas Deimantas Brogis. Jis kvietė susirinkusiuosius susimąstyti apie tikrąją aukos prasmę ir tai, kaip turėtume gyventi, kad būtume verti šių žmonių pasiaukojimo.
Vytauto rinktinės kovotojai rinkosi drąsos, ne baimės kelią. Jie žinojo, kad susidūrę su okupacine jėga greičiausiai nebegrįš. Ir vis dėlto jie pasirinko stoti į kovą už Lietuvą, kuri buvo okupuota, bet jų širdyse liko laisva. Nepaisant netekties, partizanai sunaikino net 22 sovietinius priešus, sustabdydami okupantų terorą mūsų krašte.
Laisvės kovotojų atminimas – tai gyva mūsų tautos istorijos dalis, įpareigojanti mus išlaikyti vienybę ir drąsą, net kai aplinkybės sudėtingos. Tegul Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanų atminimas įkvepia visus mus siekti laisvės ir vertybių, kurias jie gynė savo gyvybėmis.
