Kai gyvenau Lietuvoje, galvojau, kad vaikštau pakankamai daug, ir per dieną įveikiu tikrai nemažus atstumus, tačiau nusprendusi emigruoti į Londoną netrukus supratau, kas yra tikrai dideli atstumai. Į darbą buvau pratusi keliauti pėsčiomis – kasdieniai keli kilometrai pirmyn ir atgal padėjo palaikyti puikią nuotaiką ir gerą savijautą. Vis dėlto, pradėjusi gyventi Londone supratau, kad į darbą eiti pėsčiomis nėra pati geriausia idėja – tam paprasčiausiai tektų paskirti pernelyg daug laiko. Taigi, nors ir ilgai tam priešinausi, teko priimti sprendimą įsigyti nuosavą automobilį, kuriuo galėčiau greičiau pasiekti darbovietę.
Prireikė šiek tiek laiko, kol pripratau prie kitos pusės eismo, tačiau vėliau vairavimas nebekėlė pernelyg didelio streso. Žinoma, automobilio išlaikymas nebuvo labai pigus, tačiau atlyginimu taip pat nesiskundžiau, o keliaudama nuosava transporto priemone galėjau sutaupyti tikrai nemažai laiko. Įsigyta transporto priemonė buvo ganėtinai nauja, tačiau vieną rytą ji tiesiog ėmė ir neužsivedė. Neturėjau laiko aiškintis automobilio gedimų, todėl tiesiog išsikviečiau taksi, – pamaniau, kad taip nuvykti į darbą galėsiu gerokai greičiau ir paprasčiau.
Atvykęs taksistas buvo labai dirglus, o jo vairavimo maniera buvo ganėtinai isteriška. Įprastai stengiuosi nekomentuoti kitų žmonių vairavimo, tačiau tą kartą nesusilaikiau. Vairuotojas atsiprašė, ir kurį laiką buvo prilėtinęs greitį, tačiau vėliau ir vėl ėmė skubėti. Vos tik spėjau pagalvoti, kad geruoju tai nesibaigs, taksi automobilis rėžėsi į stulpą. Kai atvyko greitoji, vis dar buvau sąmoninga, tačiau vėliau atsipeikėjau tik būdama ligoninėje. Automobiliui įsirėžus į stulpą patyriau ne tik smegenų sutrenkimą, bet taip pat ir kaklo slankstelių pažeidimą, todėl gydymo laikotarpis buvo tikrai ilgas. Kurį laiką galėjau atlikti tik labai ribotus kaklo judesius, be to, kasdien kentėjau didelius skausmus, dėl kurių buvo sunku susikaupti ir užsiimti įprasta veikla.
Ligoninėje praleidau kiek daugiau nei savaitę – gydytojai norėjo įsitikinti, kad nėra jokių kitų pažeidimų, ir galiu drąsiai keliauti namo. Šis laikotarpis labai smarkiai prailgo – kūriau planus, ką veiksiu grįžusi namo, ir laukiau, kada vėl galėsiu grįžti į įprastą gyvenimo ritmą. Vis dėlto, ir namuose galėjau užsiimti tik labai ribota veikla – kaklo skausmai buvo tokie dideli, kad net ir knygos skaitymas tapdavo dideliu iššūkiu. Po kelių savaičių pasijutau šiek tiek geriau, ir tuomet pradėjau lankyti kineziterapijos užsiėmimus. Nors po jų skausmas tapdavo kur kas mažesnis, tačiau mintyse skaičiavau, kiek tokių užsiėmimų dar galėsiu sau leisti – kaina tikrai nebuvo džiuginanti.
Kartą kineziterapeutui pasakiau, kad į užsiėmimus daugiau neateisiu, ir tai jį labai nustebino. Paaiškinau, kad man tai yra paprasčiausiai per brangu, nes dėl nedarbingumo santaupos ėmė smarkiai mažėti. Kineziterapeutas pasakė, kad dabar būtų labai neprotinga nutraukti pradėtą gydymą ir papasakojo apie galimybę gauti kompensaciją už patirtą eismo įvykį. Tokia galimybė skambėjo tikrai viliojančiai, todėl grįžusi namo iš karto susisiekiau su „Insito konsultacijos“ specialistais. Man buvo suteikta visa dominanti informacija apie kompensacijos gavimo galimybes, ir tai tikrai labai nudžiugino – pasirodo, kad šansai gauti priklausančią išmoką yra tikrai dideli.
Man neprireikė rūpintis jokiais teisiniais formalumais – visa tai už mane atliko „Insito konsultacijos“ bendrovė, o praėjus vos porai mėnesių išmokos pinigai pasiekė mano banko sąskaitą. Turiu pasakyti, kad pinigų gavau būtent tada, kuomet man jų labiausiai reikėjo, todėl labai džiaugiuosi, kad kineziterapeutas papasakojo apie tokią galimybę, ir man nereikėjo nutraukti pradėto gydymo. Platesnė informacija: https://insito-kompensacijos.uk/wypadki/eismo-ivykiai/
