Kazlų Rūdos savivaldybėje, netoli Kaunas–Marijampolė pagrindinio kelio yra ramus Plutiškių kaimelis. Visais laikais buvo parapija. Pirmoje Lietuvos respublikoje Plutiškes supo Sasnavos, Igliaukos, Šilavoto, Veiverių ir Skriaudžių tikinčiųjų bendruomenės.
Porinama, kad Plutiškės – Dievo pamirštas užkampis. O Plutiškių apylinkių kaimai garsėjo savo pramuštgalviais vyrais. Teigiama, kad prieš pirmąjį pasaulinį karą ten vaikščioti buvo gana pavojinga. Vietiniams nuolat niežėdavo delnus, jeigu kaimelyje išvysdavo nepažįstamąjį. Svečias gaudavo į pakaušį obuolio graužtuku arba duonos pluta. Vėliau pasipildavo plytgaliai ar akmenukai.
Rusiškai Plutiškės vadintos „Plutiški“. Parapija savo plotu ir geografine padėtimi yra pailga, tęsiasi iš rytų į vakarus. Vakaruose, ant nedidelės kalvos, 1839 metais iškilo medinė Švento Juozapo bažnyčia. 1863 metais Plutiškių parapijos vikaras rėmė sukilėlius, todėl buvo sušaudytas.
Istorijos liudininkai porindavo, kad praeityje šventovės kalvelė buvo apžėlusi tankiais krūmais. O pati vieta glūdėjo šimtametės girios vidurį. Čia vilkai bastėsi gaujomis ir augino vilkiukus.
Sakoma, kad netoli buvusio dvaro, ponas medžioklės metu, savo rankomis pagavo kelis vilkiukus. Didikas netvėrė džiaugsmu ir toje vietoje pastatė medinę koplytėlę. Manoma, kad ji davė pradžią visai Plutiškių parapijai. Jau tarpukaryje bažnyčios šventorių slėpė aukšti medžiai. O kitame kampe esanti medinė varpinė kvietė parapijiečius.
Klebonijos pastatų kompleksą sudarė klebono namas, parapijos salė, ir troba vargonininkui. Šalia buvo vienintelė bažnytkaimio krautuvė. Gretimose, toliau nuo bažnyčios buvusiose sodybose tarpukariu įsikūrė pašto ir telefono agentūra. Švietimui atstovavo pradžios mokykla.
Plutiškėse žydų nebuvo nei kvapo – tik lietuviai. Gyventojų didžioji dalis buvo katalikai, tačiau keletą procentų sudarė evangelikai-liuteronai.
Labai aktyvus buvo vietos 16-tas šaulių būrys. Turėjo savo šokių grupę. Kaupė archyvinę medžiagą: periodinę spaudą, būrio nuotraukų albumą. Bažnytkaimyje organizuodavo kariuomenės ir visuomenės dienas. Kaime keldavo vėliavą, giedojo himną, visa parapija rinkdavosi pamaldose. Šauliai per kaimelį žygiuodavo rikiuotėje. Grigaliūnų pradžios mokyklos direktorius sakydavo kalbas. Iš Mikailiškių kaimo atvykdavo „vaidintojų kuopelė“. Plutiškių parapijos salėje rengdavo spektaklius.
Plutiškių parapiją nuo Igliaukos, Sasnavos ir Šilavoto skyrė miškas. Kita giria driekėsi iš apylinkių šiaurės į pietus. Todėl bažnytkaimio pakraštį iš abiejų pusių supo tankūs miškai. Netoli buvo Leskavos kaimas, kuriame 1864 m. 11 16 d. gimė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, dekanas Petras Leonas.
Leskavos kaimo gyventojai nebuvo turtingi. Žemė visais laikais buvo gana nederlinga. Vargas jautėsi kiekviename žingsnyje. Nepriteklius buvo pastebimas vietinių drabužiuose. Darbštūs žmonės dirbo iki vėlumos, anksti keldavosi. Triūsdavo išsijuosę, tačiau turtų nesusikrovė. Todėl į mokslus vaikus tėvai išleisdavo labai retai.
Iš Plutiškių parapijos ir jos apylinkių teisininkas, advokatas, pirmasis Lietuvos respublikos teisingumo ministras Petras Leonas į mokslus išėjo vienas iš pirmųjų.
Šių kraštų žmonės buvo įvardinami, kaip savotiški. Jie nebuvo per daug linkę juokauti. Nešvaistė be reikalo savojo sąmojo. Tačiau buvo labai tvirti savo charakteriais, pasižymėjo griežtu būdu ir užsispyrimu.
Pagal kalbos tarmę juos vadino kapsais-girininkais, buvo pravardžiuojami „sakuotnugariais“. Pavydūs kapsai-laukininkai kalbėjo, kad „per nuolatinį slankiojimą miške“ vietinių nugaros buvo nuolat aplipusios pušų sakais. Plutiškių apylinkių gyventojai įsikūrę miškų apsuptyje vertėsi medienos prekyba.
Straipsnį minimas Petras Leonas jaunystėje mokėsi Kudirkos Naumiestyje, Šakiuose, vėliau Marijampolės gimnazijoje. Vėliau įstojo į Maskvos universitetą. Grįžo iš Rusijos, dirbo Suvalkų teisme. Po to atsidūrė vidurio Azijoje, Taškento mieste. Nuolat dalyvavo visuomeniniame lietuviškame gyvenime, todėl netrukus buvo atleistas.
Petras Leonas buvo nuolatinis Vinco Kudirkos ir jo leisto laikraščio „Varpas“ bendradarbis. Nuolat rašydavo į spaudą. Prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo išrinktas į Rusijos Dūmą. 1918 metais grįžo į Lietuvą, tapo teisingumo ministru. Vėliau dirbo mokslinį darbą Vytauto Didžiojo universitete Kaune.
Dažnai grįždavo į savo gimtąjį kaimą ir buvo labai populiarus Plutiškių apylinkėse. Priimdavo kaimiečius visais jiems rūpimais klausimais, konsultuodavo. Petras Leonas puikiai žinojo visus kaime likusius savo giminaičius, ir niekada jų nepamiršdavo. Su visais išlaikydavo artimus ryšius. Pasididžiavimas jam buvo svetimas jausmas. Žmonių akyse visą gyvenimą išliko paprastu ir atviru lietuviu.
Petras Leonas 1933 metais pasitraukė iš universiteto dekano pareigų. 1938 metais atsisveikino su šiuo pasauliu. Iš vakaro savo alma materoje dar perskaitė paskutinę paskaitą.
Pirmosios Lietuvos respublikos laikmetyje bažnytkaimio apylinkėje išsidėsčiusiame Plutiškių kaime buvo šimtas septyniasdešimt gyventojų.
Tomas Sušinskas
