Bibliotekininko dienoraštis: Aš prisimenu, kodėl esame laisvi
Kiekvieną dieną vaikštau gatve šalia kapinių ir labai dažnai mano akys nukrypsta į čia, kapinių pakraštyje, stovintį didingą juodo marmuro paminklą. Ši diena ne išimtis, tačiau šiandien stabteliu, o mano žvilgsnis, rodos, žvelgia ilgus dešimtmečius atgal…
Prieš trisdešimt metų, viduržiemy minios žmonių į amžino poilsio vietą palydėjo jaunuolį Rimantą Juknevičių, savo krauju pasirašiusį už Lietuvos laisvę. Gerai prisimenu tą dieną. Daugybė žmonių laukė Rimanto, po tos baisiosios nakties, sugrįžtant į savąją mokyklą, į tą pačią salę, kurioje jam buvo įteiktas brandos atestatas. Kiek džiugių valandų ir dienų čia būta iki tol… Menu, kaip tą dieną lyg replėmis suspaudžia širdį mintis, kad nuo šios akimirkos jau visi apie Rimantą kalbės būtuoju laiku: buvo, lankė, juokėsi, mylėjo, siekė, tikėjo, gyveno.
Tūkstančiai žmonių su rankoje degančiomis žvakelėmis, prieš trisdešimt metų atsisveikino su Lietuvos Laisvės gynėju Rimantu Juknevičiumi, nuostabių gėlių kilimas viduržiemy nugulė prie 24-erių metų jaunuolio kojų.
Aš prisimenu, kodėl esame laisvi. Branginkime šiuos prisiminimus.
„Garbė žuvusiems už Tėvynę, Ir garbė Tėvynei, Kai yra kam už ją žūti.“
Juozas Tumas – Vaižgantas
Raimonda Apuokienė
Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos informacija