Šį kartą rubriką „Bibliotekininko dienoraštis“ pradedame kiek kitaip – savo mintimis, prisiminimais, nostalgiškomis kelionėmis praeitin dalinasi ilgametė bibliotekos skaitytoja Lina.
Nuolat girdime, jog dabartiniu laikotarpiu svarbi ne tik fizinė, bet ir vidinė, harmonijos su savimi, su savo mintimis ir jausmais sveikata. Tikimės, jog šis stabtelti, pamąstyti ir svajingai užsimiršti kviečiantis tekstas ne tik mums, bet ir jums padės atrasti akimirką su pačiu savimi.
Dėkojame brangiai skaitytojai už pasidalintas mintis ir kviečiame paskaityti:
„Šįmet sukako 20 metų, kai dalį savo atostogų praleidžiu Kuršių Nerijoje. Myliu visus šio krašto kampelius ir gyvenvietes, miškus ir kopas, o Juodkrantė tapo antrais namais, širdies namais.
Ši ilga, siaurutė gyvenvietė man yra ypatinga ne tik dėl asmeninių sąsajų, bet ir dėl jos kultūrinės -gamtinės vertės.
Kultūrą joje man išreiškia ne vien savita architektūra, vykstantys vertingi renginiai : parodos, koncertai, pristatymai, bet labiausiai unikalios gamtos skleidžiama energija. Tai – magiška vieta.
Ši vieta dar nuostabi dėl joje tvyrančios atmosferos, tykių ir draugiškų gyventojų, jaukių kavinaičių, išpuoselėtos promenados šalia marių, juokingų, bet labai rimtai krankiančių varnų, solidžių kormoranų ir visur prisitaikančių ančių. Jei būsi ramus ir atsargus, tikrai gali išvysti ne tik įžūlių šernų šeimynėlę, bet ir skvarbų lapės snukutį ar galingus ir meniškus briedžio ragus. Keista, šioje gyvenvietėje tvyrančios nuotaikos nesudarko net atvykstantys poilsiautojai, turistai. Ten atvykęs, tarytum prisitaikai prie sklandančios ramybės, neskubėjimo, buvimo čia ir dabar. Ore tvyrantis druskos-sakų aromatas veikia kaip papildas ne tik kūno, bet ir sielos gerovę.
Norint visa tai pajusti, įtraukti į save, reikia stebėti.
Man ten gražiausi saulėti rytai, kai genama troškimo pabūti lauke, bėgte pribėgi tviskančias marias – vaizdas ir jausmas kaskart užgniaužia žadą. Šalia džiūstančių medaus spalvos tinklų, raibuliuoja vanduo, kuriame žaidžia saulė, mėtydama spalvotus deimantus. Vaizdas užlieja akis, prasiskverbia į gerklę ir, rodos, tuoj pravirksi, bet viduje užgimsta džiaugsmas, džiugesys be priemaišų ir apima tik dėkingumo jausmas, kad vėl esi čia ir lietiesi prie to, kas viduje seniai tapę šventu, nepakeičiamu.
Žinau, kad Juodkrantėje dažnai lankomasi dėl Raganų kalno, skulptūrų muziejaus po atviru dangumi. Man ši vieta primena keistą teatrą, kuriame, kol stebi, viskas yra stabilu ir statiška: medinės raganų, velnių skulptūros stovi tylios ir susikaupę, bet kažkokiu momentu pajunti, kad vos nusisuki, viskas juda ir mainosi. Nežinau, ar jausmas, kurį pajuntu yra geras ar blogas, bet aiškiai suvokiu, kad Raganų kalne tvyro neįprasta atmosfera, supa švelnų nerimą kelianti aplinka- žeme bėgiojantys šešėliai, lyg netyčia už kaklo užkrentantis šapelis sukuria jausmą, kad vaikštinėji ne vienas, net jei ir nesutinki jokio žmogaus.
Aš nedaug suprantu apie medžio drožinių meno subtilumus, bet žinau, kad Raganų kalne sukauptos skulptūros yra unikalūs Lietuvos drožėjų ir kalvių dirbiniai. Vaikštinėdama muziejuje, apsuptame dieviško Eglių slėnio, jaučiu plevenimą kažko, ko įprasta akimi negalima pamatyti, bet jautresnę sielą turinčiam, galima pajausti. Šį mistinį jausmą sustiprina ne vien senų pasakų ir legendų personažai, sustingę medžio drožiniuose, bet ir tai, jog senais laikais, dar XIX amžiuje, Joninių metu ant šalia esančio Ievos kalno rinkdavosi žmonės pasimelsti ir pabūti toje magiškoje aplinkoje. Jie suplaukdavo iš kito marių kranto ir leido ten laiką. Manau, kad jų palikta energija jaučiama iki šių dienų, todėl visi, kurie lankosi šioje vietoje, neabejotinai susiduria su ten tvyrančia dvasia.
Raganų kalne ir šalia jo žmonės paliko savo pėdsakus- prašymus, skundus, liūdesį ir džiaugsmą, visa tai susiliejo su unikalia gamtos ir meno energija bei sukūrė ten lietuvių mitologijos ir dvasingumo muziejų. Net neįsivaizduoju jo uždaryto kokioje nors erdvėje, kaip tik po atviru Lietuvos dangumi – tarp pušynų, kopų, gyvybės kupino oro.
Vieta tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros, mažytis žemės plyšelis išpuoštas gelsvų kopų karoliais, žalia miško skraiste ir žavingų medinių namų eilėmis – mano mylimiausia vieta pasaulyje. Čia būnant ilsisi mano esybė ir, jei ateis diena, kai negalėsiu šios vietos pasiekti, mintys ir prisiminimai atskraidins mano sielą bei širdį į ją ilsėtis.“
Lina Kičienė
Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos informacija
