Birželio pirmąjį sekmadienį minima Tėvo diena. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, artėjant šiai dienai, domėjosi kokius jausmus išgyvena tėvai, seneliai augindami ir auklėdami vaikus bei, anūkus.
Apie tėvų ir senelių reikšmę vaikų gyvenime, vaikų auklėjimą ir pakantumą anūkų išdaigoms, kovą prieš konkurentus – mobiliuosius telefonus ir internetą – artėjant Tėvo dienai kalbamės su Anatolijumi Krestovu. Dviejų dukrų tėtis, keturių anūkų senelis, buvęs Kupiškio rajono policijos komisariato viršininkas sako tik sulaukęs pensijos atrado daugiau laiko vaikams, o su anūkais ne tik laisvalaikį leidžia, bet ir šeimos muziejų įkūrė.
Anatolijau, papasakokite apie save.
Esu Anatolijus, pensininkas, man tuoj sukaks 62 –eji. Su žmona Stase, pedagoge, jau du dešimtmečius dirbančia Kupiškio rajono savivaldybės administracijoje, išauginom dvi dukras – Ingą ir Živilę. Į mūsų šeimą atėjus žentams Laurynui ir Algirdui, sulaukėm neįkainojamos dovanos – 4 anūkų: Melitos, Ūlos, Austės ir Jokūbo. Dabar mes, kaip sako šeimos draugai, esame „Krestovų dešimtukas”.
Esate ne tik tėtis, bet ir senelis. Ar pasikeitęs statusas pakeitė ir santykį su vaikais, ar iš tiesų anūkams meilės ir laiko yra daugiau?
Pasikeitęs statusas tik sustiprino ryšius su dukromis, galbūt dėl užimtumo darbe, buitinių rūpesčių, gaudavo mažiau dėmesio, dabar jo su kaupu atsiima anūkai.
Nesakyčiau, kad meilė vaikams mažesnė negu anūkams, bet meilė anūkams yra kitokia – pamatai įdomių dalykų, tampi atlaidesnis jų išdaigoms. Žinojimas, kad vis dėl to didžiausią atsakomybę už savo vaikų auklėjimą prisiima tėvai, išlaisvina nuo nerimo, leidžia daugiau dėmesio skirti jų pramogoms, galvoti tik apie geras emocijas.
Koks jūsų laisvalaikis su anūkais, ar dažnai bendraujate?
Bendraujame nuolat, aktyviai dalyvaujame mokyklos ir darželio reikaluose – ir inkilus Paukščių dienai kartu darėm, ir reginiuose dalyvaujam. Šiemet Austė ir Jokūbas pirmokai, tai stengiuosi patikrinti, ką išmoko, kas labiausiai patinka, kas sunkiau sekasi. Tik padėti ne visuomet galiu, ypač septintokei Melitai ir penktokei Ūlai, nes programos ir metodikos labai pasikeitusios, kai ką jau ir man anūkai paaiškina.
Laisvalaikį labai dažnai leidžiame kaime, savo sodyboje. Stengiuosi, kad anūkams būtų įdomu – auginome triušį, klėtelėje įsirengėme savo giminės muziejų, kuriame – prosenelių portretai, naudoti buities daiktai, nuotraukų albumai surinkti. Vaikams įrengiau žaidimų aikštelę: sūpynes, čiuožynę. Tik smėlio dėžę šiemet bendru anūkų nutarimu panaikinome. Palaipsniui įdarbinu – gėles palaistyti, piktžoles nurauti, lapus rudenį sugrėbti, močiutei padėti valgį gaminti. Nelengva, bet per daug nespaudžiant pavyksta.
Žinoma, turiu ir konkurentų – mobiliuosius telefonus ir internetą.
Labai mėgstame keliauti – prie jūros išvykstame ir visas dešimtukas, ir su atskiromis šeimomis. Labai mėgstame Latvijos pajūrį. Lankėmės Lenkijoje, Estijoje, daug keliaujame po Lietuvą. Neapsiribojame tik pasipliuškenimu jūroje ar smėlio pilių statymu – lankome muziejus, pramogų parkus, žymesnes ir gražias vietas. Porą kartų rizikavau ir kelias dienas praleidau Latvijoje vienas su abiem vyresniosiomis anūkėmis. Išvyka pavyko.
Visada dalyvauju gimtadienių šventėse, stengiuosi suteikti malonių staigmenų. Labai svarbu žinoti anūkų pomėgius ir parodyti, kad mus tai domina. Idėjų „generatorė” yra močiutė, o man labai malonu užsakyti nakvynę, nuvežti į žirgyną švęsti gimtadienio ar nupirkti bilietus į konkūrų varžybas. Vyresniąsias gimtadienio dieną kvietėme į kavinę, tad visas dėmesys buvo tik joms vienoms. Ir pakalbėjome, kaip suaugę žmonės, ir papasakojom, kaip jos atėjo į šį pasaulį, kokių džiugių emocijų jų gimimas suteikė seneliams. Taip pat ir visas didžiąsias šventes stengiamės švęsti kartu.
Kokias vertybes diegėte savo dukroms ir kokias – anūkams?
Gyvenimo vertybes tiek vaikai, tiek anūkai sugeria iš artimiausios aplinkos, iš tėvų ir senelių gyvenimo būdo, iš to, ką mato, kaip elgiamasi. Gali kiek nori šnekėti apie sąžiningumą, pagarbą vienas kitam, bet jeigu mato priešingą pavyzdį – tai, kaip žirniai į sieną. Savo mėgstamą posakį: būkim biedni, bet teisingi kartodavau dukroms, bet dabar jį perfrazuočiau: „nebūkim gobšūs bet kokia kaina, o būkim teisingi ir sąžiningi”. Anūkėms teko filosofiškai aiškinti, kas yra sąžinė. Ir dukroms, ir anūkams sakau, kad daug problemų pridaro išsisukinėjimas ir melas – jis, kaip nuo kalno mesta sniego gniūžtė, pakalnėj virsta į didžiulį sniego kamuolį.
Pakalbėkime apie vaikų auklėjimą. Beržinė košė jūsų šeimoje buvo priimtinas dalykas? Kokie buvo auklėjimo metodai?
Manau, kad efektyviausias auklėjimas yra asmeninis pavyzdys. Žinoma, nesame šventi ir kartais pridarome nederamų dalykų, bet, pasikartosiu, gyvenimo vertybes vaikai sugeria iš artimiausios aplinkos. Šeimos narių vienybė, palaikymas ir susiklausymas padeda įveikti pasitaikančias negandas. Tėvai turi būti atidūs ir žinoti, su kuo bendrauja ir laiką leidžia jų vaikai. Mokyti vaikus būti savarankiškais ir atsakyti už savo poelgius. Beržinė košė mūsų šeimoje nepriimtina. Su vaiku reikia kalbėtis, nustatyti leistino elgesio ribas ir pataisyti netinkamą jo elgesį. Visada sakau, kad už negerus poelgius reikia atsakyti.
Dukroms bausmė buvo neleisti kur nors išeiti, namų areštas. Jaunėlė ir dabar dar prisimena, kaip mama su vyresniąja seserimi išvyko į Baltijos kelią, o ji buvo nubausta, privalėjo likti namuose ir žiūrėti, kaip tėtis skuta bulves.
Ar augindamas ir auklėdamas dukras pagalvojote, kad tai, ką matys jūsų šeimoje jos išsineš į savąsias ir pritaikys auginant anūkus?
Negalėčiau tiesiai šviesiai atsakyti. Kai tavo paties vaikai dar maži, apie anūkus negalvoji, tiesiog nori, kad tavo vaikai užaugtų dorais žmonėmis. Nors dabar, dalyvaudamas (nors ir per daug nesikišdamas) dukrų gyvenime matau, kad daug auklėjimo metodų jos perėmė iš mūsų. Jos atsakingos už savo vaikus ir daro taip, kaip joms atrodo geriausia.
Kokios didžiausios atsakomybės būnant tėčiu ir kokios – seneliu?
Didžiausia atsakomybė būnant tėčiu yra dorai išauklėti savo vaikus, neprarasti su jais ryšio ir pagarbos nei sunkiame paauglystės periode, nei vėliau. Esi atsakingas už savo vaikų ugdymą, jų ateitį.
Būnant seneliu, tiesiog, reikia būti seneliu – ir lepinančiu, ir mokančiu paprastų dalykų, ir paguodžiančiu, ir padedančiu susigaudyti įvairiose gyvenimo situacijose.
Jūsų profesija – policijos pareigūnas, tad tikėtina, kad gyvenime esate matęs ne vien laimingus vaikus? Kaip reaguodavot ir kokias mintis bei emocijas keldavo skriaudžiamų vaikų istorijos?
Esu baigęs Kūno kultūros institutą, keletą metų dirbau vidurinėje mokykloje fizinio lavinimo mokytoju. Vėliau gyvenimas atvedė į policiją – dirbau nepilnamečių reikalų inspektoriumi, policijos komisariato viršininku. Teko nuolat susidurti su nusikalsti linkusiais, turinčiais žalingų įpročių vaikais, jų šeimomis. Kiekvienas atvejis buvo savitas. Anksčiau buvo daug mažesnė socialinė atskirtis, vaikams nereikėdavo taip nuožmiai kovoti už bendraamžių pripažinimą, kitaip sakant, vietą po saule. Skaudžiausia būdavo tėvų abejingumas, nesusikalbėjimas su vaikais ir visko paleidimas savieigai.
Ar galite palyginti vaikų auklėjimą anksčiau ir dabar?
Žiūrint filosofiškai, vaikų auklėjimas iš esmės neturėtų labai skirtis, tačiau pasikeitė mūsų pačių, mūsų šeimų požiūris į daugelį dalykų, kertinės vertybės pasislinko į šoną. Sumaterialėjome. Skubame. Kovojame bet kokia kaina už geresnį postą, brangesnį automobilį, komfortiškesnę savo asmeninę erdvę. Pakito ir požiūris į šeimą. Manau, kad vaikams turi būti diegiama, kad jie turi ne tik savo teises, bet ir pareigas. Ir privalo tas pareigas vykdyti.
Ko palinkėtumėte seneliams, tėčiams ir vaikams?
Visiems – sveikatos. Seneliams – džiaugtis anūkais, tiesiog, būti kartu su jais. Tėčiams – tarp gausybės darbų visada surasti laiko savo vaikams. Vaikams – žingeidumo, gerų emocijų, sėkmės moksle ir tėvų bei senelių meilės.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba
