Didžiausią plunksnų kolekciją sukaupęs miškininkas nustebino ir piešiniais
Valstybinių miškų urėdijos gamtotvarkos specialistas Mindaugas Ilčiukas nuo pat vaikystės yra aistringas paukščių gerbėjas. Šiuo metu vyras turi didžiausią plunksnų kolekciją Lietuvoje, o laisvais vakarais piešia bei aprašo paukščius. „Pastaruoju metu buvau užsibrėžęs tikslą juodai balta tematika nutapyti visus Lietuvos geninius paukščius, o virtuali šių piešinių paroda „Facebook“ paskyroje sulaukė tikrai didelio susidomėjimo“, – džiaugiasi M. Ilčiukas.
Rytų Aukštaitijoje augęs vyras pasakoja pradėjęs kolekcionuoti plunksnas ir piešti dar vaikystėje. „Tuomet labiausiai įtraukė jų raštai ir spalvos. Buvo įdomu ieškoti ir atrasti, kam priklauso pamesta plunksna, o margas plunksnų pasaulis tiesiog įtraukė“, – prisimena vyras.
Jo kolekciją šiuo metu sudaro beveik 3400 įvairaus dydžio plunksnų (sparnų – plasnojamųjų, uodegos – vairuojamųjų, kontūrinių dengiamųjų, pūkinių). Didžiausia turima plunksna – jūrinio erelio didžioji plasnojamoji – 50 cm ilgio, mažiausios – žvirblinių paukščių dengiamosios, vos kelių milimetrų ilgio. Iš viso kolekcijoje šiuo metu yra 105 skirtingų paukščių rūšių plunksnos. M. Ilčiuko žiniomis, Lietuvoje yra kitų plunksnas renkančių paukščių mylėtojų, tačiau tokios apimties kolekcija – vienintelė.
Anksčiau vyras plunksnas rinkdavo tik pats, specialiai jų rinkti eidavo į mišką, tačiau dažniausiai tokiu būdu gausiai rasti plunksnų nepavykdavo – gamta dažniau siurprizų pateikia spontaniškai. Prie kolekcijos didinimo prisideda ir bičiuliai bei kolegos darbe – radę įdomesnių plunksnų – jomis pasidalina. „Labai padeda, kai gaunu informacijos apie rastą negyvą ar sudraskytą paukštį, nes tokiu atveju kolekcija papildoma ne viena plunksna, bet visu tos paukščio rūšies plunksnų rinkiniu“, – pasakoja M. Ilčiukas.
Plunksnose – daugybė informacijos apie paukščius
Anot vyro, plunksnos gali labai daug papasakoti apie paukštį: koks jo gyvenimo būdas, kokios spalvos ir raštai vyrauja apdare.
„Ant žemės perintys paukščiai visad būna slepiamųjų spalvų – labai margi, kad plunksnų apdaras padėtų užsimaskuoti ir perintis paukštis nekristų plėšrūnams į akis. Geriausi slapukai – lėliai, kurie perėdami ant žemės imituoja medžio šakos atplaišą ar žievės gabalą. Toks paukštis taip pasitiki savo spalva, kad ant jo gali beveik užlipti – pakyla pasibaidęs tik priėjus visai arti. Taip pakylantis iš po kojų paukštis gali labai netikėtai nustebinti. Savitai gyvensenai prisitaikę geniai ir meletos – jų uodegos plunksnos yra labai tvirtos, kad paukščiai lipdami medžio kamienu galėtų remtis uodega – kaip atrama. Kormoranų uodegos plunksnos taip pat labai tvirtos – kad galėtų geriau manevruoti nardydami po vandeniu.
Pelėdų plunksnos ypatingos ir skiriasi nuo kitų paukščių savo struktūra, kuri suteikia joms beveik begarsį skrydį. Visi paukščiai per metus pakeičia beveik visas plunksnas, kai kurie – dalį plunksnų keičia ir dukart per metus, todėl skirtingais metų laikais kai kurios rūšys skiriasi spalva, pavyzdžiui, ančių patinėliai vasarą tampa panašūs į pateles – slepiamosios spalvos“, – įdomiais faktais apie paukščius dalijasi M. Ilčiukas.
Ši plunksnų kolekcija gamtotvarkos specialistui labai padeda edukaciniuose užsiėmimuose, supažindinant su paukščių įvairove ir jų prisitaikymu prie aplinkos.
Piešimas – kaip meditacija
Šią žiemą M. Ilčiukas sumanė atgaivinti ir kitą seną hobį – ėmė piešti paukščius, o netrukus jo virtuali piešinių paroda sulaukė pasisekimo.
Būdamas vaiku jis noriai piešdavo išgalvotus paukščius ir drakonus, o knygose radęs tuščios vietos – visada palikdavo ten savo iliustraciją. Vėliau, mokykloje, skaitydavo prof. Tado Ivanausko knygą „Lietuvos paukščiai“, ten esančias nespalvotas iliustracijas perpiešdavo ir spalvindavo pagal knygoje nurodomą konkretaus paukščio aprašymą. Besimokydamas Užpalių gimnazijoje lankė ir Utenos dailės mokyklą, kurią baigė su pagyrimu: „Po studijų, pradėjus dirbti, kurį laiką piešimas buvo pamirštas užsiėmimas, tiesiog tam nerasdavau laiko. Anksčiau piešdavau daugiausia pieštukais ar tušu, tačiau karantino laikotarpis ir ilgi žiemos vakarai padėjo prisiminti dailę ir išbandyti save kitose dailės srityse, todėl pradėjau piešti akvarele.“
Dabar piešimas vyrui – kaip meditacija, kai gali pasinerti į baltą popieriaus lapą, atrodo, išnyksta ir visi rūpesčiai aplink. Vis dėlto, kiekvienas piešinys reikalauja pasiruošimo – M. Ilčiukas analizuoja paukščių nuotraukas, skaito aprašymus ir paukščio identifikacinius požymius, kuriuos stengiasi pabrėžti savo darbuose. „Man piešimas – ne tik technika, bet ir emocijų raiška, todėl labai svarbus šiam procesui ir įkvėpimas. Tapant su įkvėpimu, atrodo, laikas tiesiog praskrieja kažkur pro šalį, o potėpiai patys užpildo lapą. Lengviausias momentas, užbaigus piešinį – autografo uždėjimas, tarsi vėliavos įsmeigimas užkopus į kalno viršūnę“, – šypsosi M. Ilčiukas.
Paprastesnius piešinius vyras nupiešia per 2-4 valandas, o sudėtingesniems gali prireikti ir gerokai daugiau laiko: „Tai labai priklauso nuo paukščio apdaro margumo, smulkių detalių kiekio, fono detalumo ir panašiai.“
Didžiausias iššūkis M. Ilčiukui kol kas buvo piešti tulžį ir grąžiagalvę. „Tai margi, daug smulkių detalių turintys paukščiai, jiems piešti reikalingas ypatingas potėpio tikslumas. Žinoma, kiekvienas piešiamas paukštis turi savo iššūkius, ypač stengiantis pabrėžti jo unikalumą“, – sako jis.
Mindaugą žavi daugybė skirtingų paukščių, tad vieno – mylimiausio vyras išskirti nė negalėtų. „Ausuotieji kragai žavi savo savitu gyvenimo būdu, šokiais ant vandens, plūduriuojančiais lizdais ir įmantriu plunksnų apdaru: kuodukais ir apykaklėm. Pelėdiniai paukščiai – unikaliu gebėjimu tyliai skristi, nepaprastai jautria klausa, sugebėjimu tobulai užsimaskuoti. Sakalai – taip pat labai ypatingi paukščiai, daugiausia medžiojantys ore, tarp šių paukščių yra ir absoliutus pasaulio greičio rekordininkas – sakalas keleivis. Čiurliai – stebina sugebėjimu ištisus metus skraidyti nenutūpdami poilsiui, jie netgi miega skrisdami. Vienintelis momentas kai jiems tenka nusileisti – perėjimas ir jauniklių maitinimas. Kiekvienas paukštis yra unikalus ir prisitaikęs prie savo specifinio gebėjimo išlikti gamtoje, o tokie kraštutinumai – labiausiai žavintys“, – pasakoja M. Ilčiukas.
Valstybinių miškų urėdijos informacija