Nors marijampoliečių skelbtas konkursas jau senokai baigėsi, bet vis dar rašome Donelaičiui ir rašysime, kol būsime gyvi…
Prie K.Donelaičio paminklo
Sveiks, poete miels, į mano miestą atvykęs
Ir po bažnyčios langais ilgam atsistojęs.
Nieks nematys tavo būriško apdaro juodo,
Bet klausinės, kaip ir kada čia esi atsiradęs.
Aš atsakysiu jiems, kad pažįstami esam
Nuo mokyklos laikų girgždančio suolo,
Kai Tavo didybę ir grožį lietuvis supratęs
Ieškojo būdo, kelių prie Tavęs prisiliesti.
Žinia, ne kasdieną lankėm Tave Tolminkiemy,
Grėbėm parko lapus ar sodinom lietuvišką rūtą.
O sovietų laikais, kada panorėję,
Vežėm vaikus ir senus į Mažąją Tavo Lietuvėlę,
Kur lietuvio dvasia sklandė parko alėjom,
Kur prie Tavo būties ir daiktų savo prasmę regėjom.
Kur Našlių namai prieš tris šimtmečius stovėjo,
O parapijiečiai gyventi ir melstis kas dieną galėjo,
Kur Anna Regina su Tavim vakarais vaikštinėjo
Ir dulkes nuo vargonų bei paveikslėlių šluostė …
O dabar Tu matysi Pasienio saulę
Bei regėsi Suvalkijos sostinės bėdą .
Metų laikai čia greitai keičia viens kitą,
Bet laiko dulkės ant milžinų nenusėda …
Taip savo eilėraščiu marijampolietė mokytoja Birutė Arlienė aprašė Poeto paminklo atsiradimą Marijampolėje ir taip pradėti savo rašinį apie paskutinius 2 mūsų apsilankymus Karaliaučiaus krašte panorau, nes būtent Poezijos pavasario šeštadienį (05-23) skubėjome susitikti su jo dalyviais į Lazdynėlius, kur sklandė poezijos paukštė, kur lietuvių ir rusų kalbomis skambėjo eilės. Jau tapo tradicija, kad lietuvių poetai šiomis pavasario dienomis užsuka ir pas Donelaitį, šį kartą jie atvyko iš Karaliaučiaus/Kaliningrado, kur visa delegacija (didelė grupė Rusijos federacijos poetų ir keletas lietuvaičių), vadovaujama Kaliningrado rašytojų sąjungos pirmininko Boriso Bartfeldo ir globojama Baltijos federalinio I. Kanto universiteto dėstytojos Violetos Lopetienės, pradėjo poetinį kelią Donelaičio žemėje. Prie paminklinio akmens, žyminčio Kristijono gimtinę, savo kūrinius skaitė ir mūsų poetai: Rimantas Vanagas, Ilzė Butkutė, Ričardas Šileika (žr. nuotrauką – Ladynėliuose visi drauge…). B. Bartfeldas pristatė naujai išrinktą Kristijono Donelaičio draugijos (nuo šiol Draugijos) pirmininką Gintarą Skamaročių, kuris pasveikino šventės dalyvius. Toliau keliavome į Tolminkiemį. Galėjome tik apeiti bažnyčią, nes dar vyko remonto darbai, todėl prie durų paskaitę eilėraščius, paklaidžioję šventoriaus takais, visi pasukome klebonijos link, kur svečiai galėjo susipažinti su Poeto epochos baldais, pamatyti kambarius, kur Donelaitis dirbo, rašė savo kūrinius, ilsėjosi. Po labai trumpos viešnagės (susidarė įspūdis, kad delegacijos vadovas tendencingai skubėjo) svarbioje vietoje (galima sakyti svarbiausioje) patraukėme Stalupėnų link. Stabtelėjome prie bibliotekos, jau turinčios poeto vardą, ir išsiskyrėme pasienyje. Dar kelios akimirkos pereinant sieną, lietuviams poetams tai buvo lyg pažintinė ekskursija, ir atsisveikinimas, liks tik neakivaizdinis bendravimas literatūros lankose.
Birželio 20 d. mes, 8 marijampoliečiai, (kai kurie vyko pirmą kartą, nuo šiol bus įteikiamias pirmosios kelionės Donelaitynėn krikšto dokumentas) susiruošėme jau ilgesnei kelionei. Tai buvo darbinė išvyka, į kurią Draugijos vadovas Gintaras pakvietė Įsruties (Černiachovsko) Socialinio – industrinio instituto studentes, kurias lietuvių kalbos moko Onutė Druseikaitė ir kurios prie mūsų prisijungė Įsrutyje.
Taigi Tolminkiemis! Pastoliai jau nuimti, bet vidun dar nepatekome, sakoma, kad po mėnesio. Ką gi – kai kurie iš mūsų turi tik dvikartines vizas – atvyksime po mėnesio! O tądien, nors buvo muziejaus darbo diena, šeštadienis, bet nė vienas iš trijų darbuotojų nepasirodė (atėjęs pjauti žolės vyriškis informavo, kad direktorė serga), mes darbavomės iki pietų. Smagu buvo ravėti, sodinti gėles (jų reikia atvežti daugiau), grėbti nuo takų likusias po remonto šiukšles.
O štai Herkaus Manto žūties vietoje jau daug kas iš mūsų buvome pirmą kartą, tiksliau, išskyrus Gintarą, visi. Įsrutyje mus pasitiko buvusi administracijos darbuotoja, o dabar ekskursijų organizatorė ir vedėja ponia Svetlana Koževnikova. Sužinojome įdomių dalykų iš miesto istorijos (manau, kad tai buvo įdomu ir mokytojos O. Druseikaitės studentėms, kurios tikrai entuziastingai mums talkino) ir atvykome prie buvusio monumento prūsų sukilėlių vadui. Sakau, monumento, nes tai ilga 20 metrų ant kalnelio prie federalinio srities kelio teritorija, visiškai apleista, manome, kad žolę nupjovė tik informavus apie mūsų atvykimą. O ir atvykęs su mumis pabendrauti kraštotyrininkas entuziastas nelabai džiaugėsi mūsų darbu; man susidarė įspūdis, kad šiek tiek traukia per dantį kalbėdamas, kad dabar jau lietuvės moterys čia ravės ir ravės ir kad mūsų atvykimas į šią vietą vis kartosis. Kaip jis sakė – tai dabar čia jūs važiuosite ir važiuosite. Juokas juoku, bet Herkaus Manto nukankinimo vietos, kurią įamžino paminklu (ir kuris tuojau pat buvo nuimtas apkaltinus lietuvius noru susigrąžinti baltiškas žemes) marijampoliečiai J. Vasmanas ir V. Gaulia, neturime pamiršti ir vykdami Tolminkiemin privalėtume pasiekti ir Įsrutį. Kukliai raudonuoja mūsų pasodinti jurginukai, vėl buvo uždegtos prūsų vėliavos spalvų žvakės (žalia, balta, raudona). Kol kas tik tiek!
Paskutinė išvykos sustojimo vieta – Lazdynėliai. Gaila, neturėjome dalgių, žolė nuo gegužės 23 d. jau gerokai ūgtelėjusi, o ten, kur niekada nešienaujama, pačiame ąžuolyne, – tankus miškas. Sutvarkėme tik fasadinę pusę: išravėjome, nupjovėme nudžiūvusius vilkdalgių žiedynus, nušlavėme takelius ir prisėdome prieš kelionę Didžiojon Lietuvon. Atsisveikinome su Poeto žeme klausydami Jo tekstų, kuriuos skaitė pirmą kartą su mumis važiavęs Juozas Kielius.
Iki pasimatymo, Donelaiti! Kad daugiau lietuvaičių atvyktų pas Tave!
Vida Mickuvienė, Marijampolės
Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkė
