Aštrių pojūčių ir adrenalino poreikis užkoduotas žmogaus genuose. Ši mintis labai tinka kalbant apie parašiutininką, šuolių parašiutu instruktorių Edgarą Danilaitį. Jo veikla per daug įdomi ir nekasdieniška, kad galėtų ją pavadinti darbu. Tai – jauno vyro pomėgis, virtęs gyvenimo būdu. Aistra parašiutams E. Danilaitis užsikrėtė nuo savo tėčio, parašiutininko ir instruktoriaus, Alvydo Danilaičio. Pašnekovas teigia pastebintis ir savo sūnaus susidomėjimą šia veikla, tad ateityje galime tikėtis, kad Marijampolės aeroklubą garsins dar vienas Danilaičių šeimos atstovas…
Kaip save pristatote (parašiutininku, šuolių parašiutu instruktoriumi ar kt,)?
Mano pareigos yra instruktorius-parašiutininkas, taip ir prisistatau.
Ar prisimenate savo pirmąjį šuolį ir jį lydėjusias emocijas?
Stipriausia pirmojo šuolio emocija, kurią prisimenu, buvo didžiulis noras, nes jau kelis metus prieš tai labai norėjau atlikti šuolį, bet buvau per jaunas.
Kas Jums yra šuoliai parašiutu: pomėgis, darbas, o gal tiesiog gyvenimo būdas?
Šuoliai pradžioje buvo pomėgis, kuris vėliau virto gyvenimo būdu ir darbu.
Kada supratote, kad Jus vilioja aukštis, adrenalinas, aštrūs pojūčiai ir kad tikrai nenorite ateityje būti vadybininku, valstybės tarnautoju ir pan.?
Aš augau visai šalia aerodromo, todėl kiekvieną dieną pro namų langus mačiau skraidančius lėktuvus ir šokinėjančius parašiutininkus. Taip pat šokinėja ir tėtis, ir mama, tad viskas kažkaip savaime gavosi.
Ši veikla nėra pelninga, todėl dirbu ir kitus darbus. Taigi negaliu pasakyti, kad nenorėčiau užsiimti kažkokia kitokia veikla. Tačiau parašiutizmas man labai artimas, nors tai reikalauja didžiulės atsakomybės ir komandinio darbo.
Sūnus seka Jūsų pėdomis? Ar pastebite jo susidomėjimą Jūsų užsiėmimu?
Sūnus dar jaunas, jam šiek tiek per anksti sekti mano pėdomis, bet susidomėjimą pastebiu : nori skristi, norėtų ir šokti parašiutu, bet yra dar labai jaunas.
Gal jau galite pasigirti kokiais nors reikšmingais profesiniais laimėjimais?
Sporte: esu tapęs Lietuvos čempionu, daugkartiniu įvairių varžybų prizininku. Pastaraisiais metais su komanda pavyko išvažiuoti į Europos čempionatą (Bulgarija, 2015) ir pasaulio čempionatą (JAV, Čikaga).
Kaip instruktorius esu parengęs nemažai asmenų, norinčių šokti parašiutu bei paruošęs eilę parašiutininkų-sportininkų.
Ar Jūsų tėtis, kuris taip pat yra parašiutininkas, skatino domėtis šia sritimi?
Kažkaip labai skatinti, rodos, ir nereikėjo. Gal labiau ne skatino, o perdavė žinias ir patirtį ne tik man, bet ir mano komandai bei visam kolektyvui.
Įsimintiniausias įvykis karjeroje?
Įsimintiniausi įvykiai karjeroje yra Europos ir pasaulio čempionatai. Tai mums kaip olimpiada.
Jeigu nebūtumėte šuolių parašiutu instruktorius, kokioje dar srityje galėtumėte save realizuoti?
Norėtųsi aviacijoje, bet gyvenimas pilnas netikėtumų, todėl galėčiau dirbti bet kokioje srityje.
Ar vis dar jaudinatės prieš šuolį? Papasakokite, ką jaučiate, kai stovite lėktuvo tarpduryje ir žinote, kad žengus vieną žingsnį neliks tvirto pagrindo po kojomis?
Jaudulys išlieka, tik skiriasi jo dydis. Tai priklauso nuo atliekamo šuolio ir jo eigos: jeigu atliekamas kažkoks kaskadinis numeris ar šiaip sudėtingas šuolis, aišku, kad jaudulys yra didesnis.
Ar buvo daug atvejų, kai Jums neišsiskleidė parašiutas?
Esu atlikęs 2500 šuolių. Pagrindinis parašiutas nesiskleidė 1 kartą. Tai nėra daug. Tuomet pasinaudojau atsarginiu parašiutu ir gražiai nusileidau.
Nuo ko, Jūsų nuomone, reikėtų pradėti jauniems žmonėms, norintiems tapti šios srities profesionalais?
Jauniems žmonėms, kaip ir bet kokioje kitoje veikloje ar sporte, reikia labai didelio noro, ryžto bei įdėti be galo daug darbo.
Ne paslaptis, kad Marijampolės aeroklube šuolius parašiutu išbandė nemažai Lietuvoje žinomų žmonių. Su kokiomis žvaigždėmis teko šokti dviviečiu parašiutu? Ir kuris iš jų buvo maloniausias šuolio partneris?
Kažkaip neturi man įtakos žmonių garsumas, svarbesnės jų emocijos. Galiu pasakyti, kad su manimi šokę žinomi žmonės nebuvo per daug emocingi.
Erika Simniškytė, Sūduvos gidas.
