Balandžio 19-25 dienomis minima Europos imunizacijos savaitė, kuriai Pasaulinės sveikatos organizacija (PSO) šiemet skyrė šūkį „Vakcinos mus suartina“. Pasak sveikatos priežiūros ekspertų, per keliasdešimt metų Lietuvoje pasiekti puikūs vakcinacijos rezultatai, tačiau dėl pandemijos mums, kaip ir visam likusiam pasauliui, gresia žingsnis atgal.
„Per kelis dešimtmečius imunoprofilaktikos srityje Lietuvoje pasiekėme išties daug. Nacionalinė imunoprofilaktikos programa pradėta įgyvendinti nuo 1992 metų, per tą laiką keletą kartų keitėsi Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius, imtos naudoti vis tobulesnės ir saugesnės vakcinos. Dar po metų pradėjome naudoti tik tarptautinius kokybės standartus atitinkančias vakcinas. Iš gilaus sovietmečio stojome greta kitų Europos Sąjungos narių – viskas bendromis valstybės sveikatos sektoriaus ir vakcinų gamintojų pastangomis“, – komentuoja Daiva Razmuvienė, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė.
Tačiau žmonių mintys kasdien sukasi apie COVID-19 infekciją, tad rutininiai ir kiti skiepai iškrito iš daugelio prioritetų sąrašo.
„Kaip jau supratome, COVID-19 iš mūsų gyvenimo taip greitai ir paprastai nedings, net ir atsiradus vakcinoms. Todėl jeigu visuomenė laukia šio viruso „mirties“ ir iki tol neketina rūpintis savo sveikata bei kitų ligų prevencija, bijau, kad turėsime skaudžių pasekmių, nes ateityje susidursime su užkrečiamųjų ligų protrūkio grėsme. Siūlau neatidėti planų pasiskiepyti ar paskiepyti savo vaikus“, – tikina gydytoja Daiva Razmuvienė.
Psichologinis vakcinacijos poveikis – itin svarbus
Vakcinacija gali būti atliekama dėl įvairių priežasčių: pagal nacionalinį vaikų skiepų kalendorių, prieš kelionę į egzotinius kraštus, esant kai kurioms lėtinėms ligoms, ruošiantis skirti imunosupresinį gydymą ar tiesiog žmogui rūpinantis savo sveikata ir stengiantis apsisaugoti nuo galimų infekcinių susirgimų.
„Prieš pandemiją Lietuvoje išgyvenome šiokį tokį skiepų atgimimą, ypač po 2019 m. mus užklupusios tymų epidemijos, kai buvo registruoti 834 susirgimai šia infekcija. Pastebėjome, kad vis daugiau žmonių ėmė skiepytis nuo įvairiausių ligų. Gyventojai tapo sąmoningesni – 2019 metai buvo bene pirmieji, kai šalyje pritrūko gripo vakcinos. Tačiau šį atgimimą pristabdė COVID-19 – vieną baimę pakeitė kita“, – kalba D. Razmuvienė.
Gydytoja priduria, kad kol kalbama apie neginčijamą fizinę vakcinacijos nuo įvairių infekcijų naudą, pamirštamas teigiamas psichologinis jos poveikis.
„Pasiskiepiję nuo tam tikros ligos galime jausti saugūs ir užtikrinti, kad tam tikra infekcija, nuo kurios mokslas yra radęs būdą apsisaugoti, nesugriaus mūsų ir mūsų artimųjų gyvenimo. Šis saugumo jausmas yra ypatingai reikalingas šiandien, kai pajutę bet kokius simptomus imame galvoti apie blogiausią – COVID-19 infekciją. Tačiau atsiradus šiam virusui, kiti niekur nedingo“, – aiškina ji.
Vaikų skiepijimą stabdo „antivakseriai“?
„Kalbant apie vaikų skiepijimą nuo 2010 metų stebima skiepijimo aprėpčių mažėjimo tendencija, galimai susijusi su „antivakserių“ veikla. Tėvai rečiau atveda vaikus būtiniems skiepams. Tačiau kalbant apskritai apie požiūrį į skiepijimą, iki pandemijos matėme ir labai pozityvių tendencijų. Profilaktiniams skiepams atvykdavo vis daugiau žmonių, kurie rūpinasi savo sveikata, domisi galimomis specifinėmis apsisaugojimo priemonėmis ruošdamiesi kelionėms, prieš skiriant inovatyvius vaistus, turinčius imunosupresinį poveikį, ar tiesiog saugodami savo sveikatą ir vertindami savo gyvenimo kokybę“, – akcentuoja D. Razmuvienė.
Dėl pandemijos pernai Lietuvoje sumažėjo skiepijimo apimtys nuo 11 užkrečiamųjų ligų, nuo kurių skiepijama pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, ir tik nuo 3 užkrečiamųjų ligų išaugo. Dėl šios priežasties vaikams kyla rizika susirgti tokiomis ligomis kaip difterija, tymai ir poliomielitas.
NVSC duomenimis, Lietuvoje 1-erių metų vaikų skiepijimo nuo kokliušo apimtys sumažėjo 2,38 proc. palyginti su 2019 m. Pernai liko nepaskiepyti 2200 vaikų. Skiepijimo nuo šios infekcijos apimtys sumažėjo visose amžiaus grupėse. To pasekmės – išaugęs sergamumas kokliušu. 2019 metais juo sirgo 19 vaikų, kai 2020 m. – 52 vaikai ir 15 suaugusiųjų.
„Kasmet Europoje pranešama apie 15-20 tūkst. kokliušo atvejų. Dažniausiai diagnozė nustatoma kūdikiams. Atvejų daugėja tarp paauglių ir suaugusiųjų. Pavyzdžiui, Lietuvoje sergamumas kokliušu išaugo 60 proc. palyginti su 2018-2019 m.“, – pabrėžia gydytoja.
Nuo 2007 m. naujagimiai, kūdikiai ir vaikai valstybės lėšomis skiepijami nuo kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito. Nuo 2009 metų vyresni nei 25 metų asmenys kas 10 metų skiepijami nuo difterijos ir stabligės, o nuo 2015 m. – nuo kokliušo skiepijami ir paaugliai.
Suaugusiesiems taip pat reikalinga revakcinacija
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, sergamumas difterija ir stablige Lietuvoje nuo 2003 metų Lietuvoje išlieka stabilus, registruojami tik pavieniai šių ligų atvejai. Tačiau stabligei būdingas labai didelis mirštamumas – 50–100 proc. 2009-2019 m. laikotarpiu Lietuvoje užfiksuota 17 stabligės atvejų, 8 užsikrėtę žmonės mirė.
„Didesnė rizika susirgti stablige yra vyresnio amžiaus asmenims ir nėščiosioms dėl bendro susilpnėjusio imuniteto, taip pat tiems, kurie niekada nebuvo skiepyti nuo šios ligos arba po paskutiniosios vakcinos praėjo daugiau kaip 10 metų. Lietuvoje nuo stabligės skiepijami 2, 4, 6 mėn. kūdikiai, sustiprinančios vakcinos dozės skiriamos 1,5 metų, 6–7 metų ir 15–16 metų vaikams. Suaugusiesiems rekomenduojama skiepą nuo stabligės kartoti kas 10 metų, tai apmokama valstybės lėšomis, tačiau tik pakankamai nedidelė žmonių dalis pareigingai pasirūpina revakcinacija“, – pabrėžia Daiva Razmuvienė.
