Tema gal ir pabodusi, tačiau nepraradusi aktualumo. Apie emigraciją, imigraciją bei migrantus per tris praėjusius Nepriklausomybės dešimtmečius rašyta daug ir neabejoju, jog bus dar rašoma. Šis mūsų visuomenės gyvenimo reiškinys nagrinėjamas žvelgiant iš įvairių pozicijų, taip pat nenuilstamai gvildenamos jo priežastys bei pasekmės šaliai. O pasekmės jau senokai juntamos, kurias neapibudinsi vien teigiamai arba neigiamai. Mat jos daugiabriaunės ir ne vien ekonominės, bet socialinės, kultūrinės, demografinės taip pat.
Vienos jų, kaip antai atsiradusi galimybė geriau pažinti pasaulį plačiąja prasme, tuo pačiu uždirbti daugiau pinigų, nei tai šiandien įmanoma padaryti Lietuvoje, ir taip pagerinti savo gyvenimo kokybę, tobulėti kaip asmenybei yra sveikintinos. Kitos gi, atsirandančios dėl ryšių su tėvų žeme silpnėjimo arba net praradimo, vaikų gimstančių išvykėlių iš Lietuvos šeimose nutautėjimo, gyventojų skaičiaus Lietuvoje mažėjimo ir visuomenės senėjimo, imigracijos iš Rytų didėjimo – kelia grėsmę tautos išlikimui, identiteto išsaugojimui ir dar daug kam.
Palyginus maža lietuvių tauta dėl emigracijos praranda ne tik dalį jaunosios kartos, bet kvalifikuotus, turinčius darbo patirties 30-50 amžiaus sulaukusius žmones, kurių intelektas, patirtis ir darbščios rankos šiaip jau turėtų kurti pridėtinę vertę ne „londėje“, „norgėje“, JAV, Švedijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Airijoje, Italijoje ar kitur, bet Tėvynėje.
Iš paskutiniųjų amžių istorijos žinome, jog lietuviai pasižymi, kaip viena iš labiausiai migruojančių Europos tautų. Didesnių tautų, tarkim lenkų, rusų, ukrainiečių ar pan., atstovų migracija gal ne taip pastebima jų tėvynėse, bet Lietuva, deja, tuo pasidžiaugti negali. Pastarųjų dešimtmečių statistiniai duomenys įrodo, kad esame mirštanti tauta. Jei taip bus dar bent kelias kartas, nieko gero nelauk, vyksmas taps negrįžtamu. Išnyksime iš pasaulio žemėlapio kaip kažkada išnyko mamutai.
Trys emigracijos bangos buvo nelygiavertės
Pirmosios ekonominių emigrantų bangos atstovai iš neturtingos Lietuvos, ieškodami geresnio gyvenimo ir vedini noro praturtėti, sukrapštę pinigėlių „šipkartei“ emigruodavo į JAV, Kanadą, Argentiną, Braziliją, kitas užjūrio šalis. Dalis pasirinkdavo tuomet dar imperija buvusia – Jungtinę Karalystę. Sunku pasakyti kiek šimtų tūkstančių emigrantų iš Lietuvos atsidūrė svetur dėl XIX – XX amžių sandūroje prasidėjusio proceso ir vargu bau ar egzistuoja kiek nors patikimesnė statistika, kuria galėtume remtis to meto situacijos analizėje.
Emigracijoje lietuviai visais laikais dirbo sunkiai. Dalis jų ten sukurdavo šeimas, asimiliuodavosi ir likdavo gyventi pasirinktoje šalyje. Kita dalis, sutaupiusi kažkokį kapitalą, tačiau neretai praradusi patį didžiausią turtą – sveikatą, sugrįždavo į Tėvynę. Pirko žemę, miškus, statydavo naujus namus, kuriais, deja, naudojosi jau jų palikuonys, nes pašlijusi sveikata neleido ilgėliau džiaugtis tuo, ką pasisekė sukurti sunkiu darbu…
Antroji emigrantų banga prasidėjo jau tarpukario Lietuvoje, nuo pat 1918 metų, kai vargingai gyvenantys žmonės, taip pat prasiskolinę bei išvaržyti turto varžytinėse tautiečiai ir kito plano problemų turintys piliečiai, ieškodami išeities iš padėties, ar sotesnio duonos kąsnio išvykdavo iš Lietuvos ieškoti laimės svetur. Beje, ši banga tęsėsi iki pat 1940 metų, o Lietuvą okupavus TSRS ir Antrojo pasaulinio karo pabaigoje emigracijos banga išsiskyrė ne tik kiekybe, bet ir kokybe. Politiniai emigrantai buvo ne tik turtingi, bet ir pakankamai išsilavinę žmonės, būtent tuo metu Lietuva prarado daug intelektualių žmonių ir tą praradimą kažin ar pavyko kompensuoti tarybiniais metais. Banga kilusi prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai įgyvendinant Ribentropo–Molotovo sutarties tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės TSRS bei slaptų jos protokolų nuostatas, Lietuva vėl, kaip po trečiojo dviejų tautų respublikos, Rečpospolitos padalijimo 1795 metais, ilgam prarado valstybingumą. Tuo pat metu, pagal jau minėtos sutarties kanonus iš Suvalkijos į Vokietiją repatrijavo tūkstančiai Lietuvos vokiečių, tarp kurių buvo pasiturinčių ūkininkų ir verslininkų. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, gelbėdamiesi nuo bolševikinės valdžios represijų iš Lietuvos į Vakarus išvyko ne tik bendradarbiavę su hitlerininkais Lietuvos piliečiai, bet taip pat dauguma tarpukario Lietuvos įvairaus rango valstybės tarnautojų, kultūros veikėjų, inteligentų, aristokratinių šaknų turinčių žmonių ir šiaip pasiturinčiai gyvenusių piliečių, trumpiau tariant – visas tautos žiedas. Skaičiuojama, jog tai sudarė apie 500 tūkst. žmonių, o iš viso karo audrose, dėl priverstinės emigracijos, trėmimų ir kalinimų Lietuva neteko kas ketvirto savo piliečio. Daugoka tokiai neskaitlingai tautai…
Dėl vienų, ar kitų priežasčių nesuskubę pasitraukti į Vakarus ir net nebūtinai rodę priešiškumą naujai valdžiai, vadinamai proletariato diktatūrai piliečiai, greit atsidūrė tarybinio saugumo rūsiuose. Jie jei ir nebuvo sunaikinti fiziškai, tai bent dešimtmečiui, ar ilgėliau priverstinai „migravo“ į Rusijos Federacijos Mordovijos, taip pat Komių autonominių respublikų glūdumoje, Kazachijos TSR stepėse buvusius lagerius arba Sibiro, Altajaus krašto ir Jakutijos platybėse tarybų valdžios numatytas tremties vietas.
Trečioji, jau daugiau nei tris dešimtmečius besitęsianti ekonominių emigrantų banga, prasidėjo M. Garbačiovo „persitvarkymo“ epochai įsibėgėjus. Šimtai tūkstančių ir milijonai buvusių TSRS piliečių, gyvenusių už „geležinės uždangos“, jai griuvus pasklido po įvairias šalis. Iš žlugusios socialistinės imperijos respublikų, beveik nenutuokdami kas jų laukia svetur bei susidarę iškreiptą vaizdą apie kapitalistinės visuomenės gyvenimą, taip pat manydami, jog doleriai ten ant medžių auga, bėgdami nuo „plačiąją tėvynę“ ištikusio ekonominio ir dvasinio kolapso, o dažnai ir patys nuo savęs ieškojo lobių ekonomiškai toliau pažengusiame Vakarų pasaulyje. Kaip mėgo sakyti pirmasis ir paskutinis TSRS prezidentas, Michailas Gorbačiovas – процес пошол товарищи (procesas prasidėjo, draugai)…Tik bėgant metams, įgijus tam tikros gyvenimo kapitalistinėje sistemoje patirties, daugelis iš jų suprato, jog gražus gyvenimas valstybėje sukuriamas tik protingai vadovaujant ir daug sunkiai dirbant, o auksas yra ne viskas, kas gražiai blizga.
Lietuviai, deja, ir šį kartą atsidūrė tarp pirmaujančių emigracijos požiūriu pasaulio tautų, jeigu skaičiuosime proporcingai gyventojų skaičiui. Nuo 1990 metų Lietuvoje gyventojų sumažėjo net 899,5 tūkst., arba 24 proc. Dėl natūralios gyventojų kaitos (gimimų/mirčių) gyventojų skaičius susitraukė 189 tūkst., o dėl emigracijos 710 tūkst. žmonių. Bemaž 74 proc. emigrantų yra 15-44 metų amžiaus, tuo tarpu pačioje Lietuvoje šios amžiaus grupės piliečiai sudaro tik apie 36 proc. visų gyventojų. Jau daugelį metų nepaliaujamai mažėja jaunų žmonių skaičius Lietuvoje, mažėja santuokų, ištuokų skaičius stabiliai didelis, mažėja gimstamumas, trūksta darbo jėgos, vis mažesnis dirbančių žmonių skaičius, iš mokamų mokesčių, turi išlaikyti didėjantį skaičių nedirbančių.
Beje, yra ir gerų naujienų. Per pastaruosius kelis metus migracijos balansas kiek pakito į gerąją pusę. Kasmet atvykstančių į Lietuvą gyventi žmonių srautas maždaug 10 tūkst., viršija išvykstančių iš šalies skaičių. Nors emigracija kelia daug problemų, tačiau jos, vis tik, nederėtų vertinti vien neigiamai. Žinoma dėl jos šalis praranda daug taip reikalingų darbo rankų, vyksta „smegenų nutekėjimas“, tačiau kita vertus, didelė mūsų emigrantų dalis yra naudinga gimtajai šaliai. Jie investuoja į Lietuvos ekonomiką svetur uždirbtus nemažus pinigus, grįžta jau turėdami gerosios patirties bei pažangių idėjų, taip užsidirbę kur kas solidesnes pensijas, pasikeičia jų mąstysena, akiratis tampa platesnis, gyvendami svetur dauguma jų stengiasi išsaugoti lietuvybę ir neprarasti ryšio su Tėvyne. Pamenu, kai Lietuva piniginiu vienetu dar turėjo litą, žiniasklaidoje kasmet buvo skelbiama, jog emigrantai į Lietuvą perveda apie šešis milijardus litų, tuo metu tai sudarė apie penkis procentus šalies BVP. Nemenka injekcija vienai iš silpniausių Europos Sąjungos ekonomikų. Na, apie emigrantus, su kriminaline praeitimi, ir taip vadinamus „budulius“, savo veikla užsieniuose kenkiančius Lietuvos prestižui nekalbu. Tokių buvo ir bus visais laikais ir visose tautose, deja.
Rinkdamas faktinę medžiagą šiam rašinių ciklui kreipiausi į pažįstamus tautiečius, jau turėjusius Lietuvoje darbo patirties, dirbusius gydytojais, mokytojais, ekonomistais, kultūros darbuotojais ir net savo verslą vystyti bandžiusius, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių šiuo metu gyvenančius JAV, Vokietijoje, Airijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje. Prašiau jų nuoširdžiai atsakyti į keletą rūpimų klausimų liečiančių gyvenimą bei darbą emigracijoje, taip pat planus ateičiai. Be abejo, pažadėjau konfidencialumą ir to griežtai laikausi. Deja, iš septynių emigrantų su kuriais pavyko susisiekti, į pateiktus klausimus atsakė tik trys, likusieji atsitvėrė tylos siena. Taigi, jūsų dėmesiui trijų emigrantų iš Lietuvos, Nidos, Ingos bei Evaldo Luko (kad nekiltų nepageidautino ažiotažo, vardai nebūtinai tikri), gyvenančių bei dirbančių Airijoje ir Vokietijoje, pakankamai atviri bei pamokantys pasakojimai.
Emigrantų istorijos kitose straipsnių ciklo publikacijose jau netrukus!
Vytautas Karsokas
