Rinkdamas faktinę medžiagą šiam rašinių ciklui kreipiausi į pažįstamus tautiečius, jau turėjusius Lietuvoje darbo patirties, dirbusius gydytojais, mokytojais, ekonomistais, kultūros darbuotojais ir net savo verslą vystyti bandžiusius, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių šiuo metu gyvenančius JAV, Vokietijoje, Airijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje.
Prašiau jų nuoširdžiai atsakyti į keletą rūpimų klausimų liečiančių gyvenimą bei darbą emigracijoje, taip pat planus ateičiai. Be abejo, pažadėjau konfidencialumą ir to griežtai laikausi. Deja, iš septynių emigrantų su kuriais pavyko susisiekti, į pateiktus klausimus atsakė tik trys, likusieji atsitvėrė tylos siena. Taigi, jūsų dėmesiui trijų emigrantų iš Lietuvos, Nidos, Ingos bei Evaldo Luko (kad nekiltų nepageidautino ažiotažo, vardai nebūtinai tikri), gyvenančių bei dirbančių Airijoje ir Vokietijoje, pakankamai atviri bei pamokantys pasakojimai.
Evaldo Luko, gyvenančio Kaselyje, pastebėjimai bei patarimai
Lietuvoje, Marijampolėje, turėjau savo versliuką, bet kažkur kažkas nesuveikė ir tai, ką kūrėme nuo 1992 metų žlugo. Turiu auto krano vairuotojo bei operatoriaus teises, taip pat esu baigęs aukštesniąją technikos mokyklą Kaune, kur įgijau specialybę metalo apdirbimo srityje. Lietuvoje turiu šeimą, tad per metines šventes grįžtu namo. Nelengva, bet nieko nepadarysi, viskas gyvenime turi savo kainą.
Žlugus TSRS ir bankrutavus daugeliui įmonių orientuotų į tuometinės rinkos poreikius, netekau darbo. Todėl, kaip ir daugelis jaunų ir nevisai jaunų žmonių pasinėriau į prekybos naudotais automobiliais verslą. Iš pradžių sekėsi, dirbome trise susidėję pinigėlius ir tai, deja, buvo esminė klaida. Versle „kolchozas“ neįmanomas.
Tad, Vokietijoje atsidūriau dėl ištikusių mūsų verslą finansinių problemų, Kaselio mieste įsikūriau prieš penkerius metus, turiu butą, ten gyvena mano draugai, vokiečiai, su kuriais eilę metų turėjau verslo ryšius. Tuomet man buvo keturiasdešimt devyneri. Vokiečių kalbą jau šiek tiek mokėjau, bet esminis kalbos žinojimo lūžis įvyko maždaug po dviejų metų. Dabar net mąstau vokiškai, dirbu sunkvežimio vairuotoju ir esu patenkintas atlygiu už darbą. Beje, dirbti tenka daug, pinigų niekas nemoka veltui. Visiems jauniems ar nelabai jauniems žmonėms, jau turintiems gyvenimo patirties, bei galvojantiems emigruoti todėl, kad jų netenkina 600-700 eurų atlygis norėčiau pasakyti, jog pirmiausia būtini du svarbiausi dalykai – kuo geriau mokėti tos šalies kalbą, turėti paklausią specialybę ir kažkiek darbo patirties. Darbas taip pat turi patikti, priešingu atveju tai taps vergove.
Vokietijoje labai trūksta slaugytojų, IT specialistų, statybininkų, tai bene geriausiai apmokami darbai. Nors darbo nesunkiai gali gauti ir kitų profesijų atstovai. Beje, jei pavyksta įsidarbinti stiprioje, žinomoje bendrovėje, o padaryti tai pasiseka nedaugeliui svetimšalių, tik ypatingai motyvuotiems bei protingiems, tuomet atsiranda galimybė kilti karjeros laiptais, vadinasi gauti solidų, didėjantį atlyginimą. Tuo pačiu noriu pasakyti, kad Vokietijoje pajamos apmokestinamos progreso tvarka, tad jei popieriuje uždirbi, tarkim 8000 eurų, atskaičius mokesčius į rankas gausi apie 4000.
Noriu pastebėti, kad Lietuva ir Marijampolė ypač išgražėjo pastaraisiais metais, gatvėmis rieda vis naujesnių gamybos metų automobiliai, o tai rodo, jog gyvenimas gerėja. Tad, jei uždirbi apie 1200-1500 eurų į rankas galvoti apie emigranto dalią tikrai nepatarčiau…
Manantiems, jog Vokietijoje viskas pigiau, taip pat noriu pasakyti, kad pigiau galima nusipirkti prekes tik akcijų metu, tiesa yra tam tikrų prekių rūšių parduodamų mažesnėmis nei Lietuvoje kainomis – alkoholiniai gėrimai, kokybiškesnės nei Lietuvoje skalbimo priemonės, tualetinis popierius, alyvuogių aliejus. Pigi, tačiau nelabai kokybiška dešra bei kt. Vien elektra, vanduo Vokietijoje kainuoja tris kartus brangiau nei Lietuvoje, buto ar namo nuoma irgi kur kas brangesnė. Pavyzdžiui Kaselio mieste dviejų kambarių neprabangaus buto nuomos kaina, priklausomai nuo atstumo iki miesto centro, prasideda 500 eurų už mėnesį. Kur kas brangiau nei Lietuvoje kainuoja privalomas transporto priemonės draudimo mokestis, visi moka televizoriaus mokestį – 60 eurų už tris mėnesius. Žodžiu, pinigėlių mokesčiams reikia nemenkų, o darbo žmogus per mėnesį į rankas gauna 2000-2600 eurų. Todėl stengiantis gyventi be skolų ir dar sutaupyti kokį tūkstantėlį per mėnesį, reikia suktis prisiduriant iš papildomų darbelių. O darbo rankų šiandieninėje Vokietijoje trūksta, tad ir papildomas uždarbis ne problema tik noro reikia. Kasmet atsiranda daug sezoninių darbų ypatingai žemės ūkyje, todėl į Vokietiją atvyksta begalė darbininkų iš trečiųjų šalių.
Man patinka tai, kad Vokietijoje, palyginus su Lietuva, vis tik yra daugiau tvarkos, net policija niekuomet be reikalo tavęs nestabdys ir neieškos priekabų, o esant reikalui įspės ir stengsis padėti. Nuobauda skiriama tik tuomet, jei yra rimtas pažeidimas, ar sąmoningai nepaklūstama galiojančiai tvarkai. Patinka vokiška sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos sistema, tokios reiktų Lietuvai. Nors vokiečiai yra šaltoki, nelinkę į artimesnį bendravimą, bet daug priklauso nuo pačio žmogaus. Aš ten turiu pakankamai draugų, su kuriais matausi kai tik galiu. Patinka man ir tai, jog vokiečiai stengiasi būti labai punktualūs, taip pat laikytis duoto žodžio, kas mūsuose nebūdinga, deja. Galiu tvirtinti, kad emigracija mane asmeniškai labai stipriai pastatė į gyvenimo vėžes, praplėtė akiratį, į daugelį dalykų dabar žiūriu daug atsakingiau, viską planuoju, net kitaip svajoju. Taip pat atsirado naujų galimybių pavažinėti po pasaulį. Apskritai kalbant, vien tai, kad esame Europos Sąjungoje yra didelė dovana Lietuvai.
Vokietija yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kurioje mokami tikrai nemaži vaiko pinigai ir nesvarbu tu vokietis ar ne, svarbu, kad gyveni ES bei dirbi Vokietijoje. Tai didelė paspirtis šeimai. Aš už du savo vaikus, gyvenančius Lietuvoje, gaudavau po 220 t.y., 440 eurų į mėnesį, kol jiems sukako 25-eri metai. Už trečią vaikelį mokama dar didesnė suma. Tereikia tik sutvarkyti šūsnį būtinų dokumentų ir pateikti juos vokiečių valdžios institucijoms. Ir visai nesvarbu kada pateiksi minėtus dokumentus, tau šie pinigai bus išmokėti atgaline data ir nuo tos dienos, kai pradėjai dirbti…
Šia lengvata ypatingai pamėgo naudotis daugelis pabėgėlių iš Artimųjų Rytų bei Afrikos. Jų šeimos kaip taisyklė labai skaitlingos. Deja, dauguma tų pabėgėlių nelinkę dirbti, gyvena butuose už kuriuos sumoka valstybė, gauna nemenkas socialines išmokas ir užsiima nelegaliu bizniuku, nemoka mokesčių. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad vokiečių valdžia anksčiau, ar vėliau nepriverčia jų dirbti, o bandančius nepaklusti, drumsti lojalių tvarkai piliečių ramybę deportuoja į kilmės šalį. Bet pati rimčiausia problema ta, jog ne Vokietija keičia jų mentalitetą, bet jie keičia Vokietiją. Taigi, esant tokiam gimstamumui tarp pabėgėlių, koks yra dabar, labai tikėtina, kad po kelių dešimtmečių Vokietija taps arabiškai – afrikietiška valstybe. Manyčiau, jog šiuo požiūriu Vokietijai reiktų kitokios tvarkos ir kietesnės valdžios rankos. Beveik esu tikras tuo, kad kanclerei Angelai Merkel šiemet baigus kadenciją sekantis kancleris, sprendžiant iš vokiečių nuotaikų bus, taip pat iš dešinės partijos ir ko gero vyras, kuris turės daugelį klaidingų dalykų, liečiančių tokius emigrantus sugriežtinti.
Beje, vykstant į Vokietiją vertėtų žinoti apie vokiečių toleranciją vienalytėms santuokoms, jie tiek tolerantiški, kad net dabartinis Vokietijos sveikatos apsaugos ministras, Dr. J. Španas, (Jens Spahn) yra vedęs vyrą. Vyrą, taip pat vedęs ir lietuvių kilmės ilgametis Berlyno burmistras, vadovavęs Vokietijos sostinei 2001-2014 metais bei padaręs suvienytą neturtingą Rytų ir turtingą Vakarų Berlyną visos Vakarų Europos kultūros ir politikos sostine, ponas Klausas Voveraitis (Klaus Wowereit)…
Na, kalbant apie mano laisvalaikį galiu pasakyti, kad mėgstu dažnai užsukti į Kaselio parką, lankausi muziejuose, kurių čia labai daug. Pasilepinus iš žemės trykštančio karšto gydomojo vandens voniose tikrai atgaunamos jėgos. O kai sugalvoju, tai skrendu pasižvalgyti į Londono, Madrido grožybes ar į kitas turistų lankomas Europos vietas.
Vytautas Karsokas
Autoriaus nuotrauka ir nuotraukos iš pašnekovų bei keliautojų asmeninių albumų
