Praėjusiame amžiuje, 1940 m. pavasarį, iš upės išsiliejo vanduo. Spaudoje mirgėjo antraštės apie didelį potvynį.
Masyvūs neištirpusio ledo gabalai susispaudė vienoje upės vietoje. Į pagalbą buvo pasitelkta kariuomenės vyrai. Atvažiavo specialistai iš Kauno. Dvi dienas buvo sprogdinamas ledas.
Balandžio mėnesio laikraštyje „Šaltinis“ rašoma: „Praeitą savaitę rašėme apie Jevonio upelio sukeltą potvynį. Tai labiausiai pajuto Marijampolės miesto sodas.
Tačiau paaiškėjo, kad ramioji Šešupė marijampoliečiams taip pat šįmet iškrėtė nemenką „šposą“. Šešupės ledai pajudėjo balandžio 2 d. Pasiekę Mokolų kaimą viską užkimšo. Pakilęs vanduo pradėjo semti Tarpučių priemiestį.
Buvo užlietas tekstilės fabrikas, ir namai prie Šaltinio, Algimanto ir Daukanto gatvių. Miesto pusėje vanduo užplūdo pirties katilinę. Už Tarpučių vanduo užliejo į Šunskus vedantį Mokolų kelią. Kitoje pusėje vanduo artėjo prie Kauno plento.
Ties Vilkaviškio tiltu buvo užlieta dalis marijonų vienuolyno sodo. Taip pat paskendo gyvulių turgavietė. Upėje susigrūdę ledai stipriai laikėsi – vanduo nekrito. Teko šauktis kariuomenės pagalbos.
Iš Kauno atvykę specialistai ir vietos kariai pora dienų sprogdino užsilikusį Šešupėje ledą. Pagaliau stichija buvo nugalėta. Vanduo nuslūgo.
Savaitę nedirbęs „Šešupės“ audinių fabrikas išsivalė patalpas ir vėl atgaivino darbą. Potvynio nuostoliai nedideli, bet marijampoliečiai jį dar ilgai atsimins. Tai pakankamai retas įvykis miesto padangėje.“
1940 m. balandis.
