Suvalkijoje gimusio Juozo Montvilos kelionė laivu „Titanikas” buvo paskutinė. Marijampolės krašto sūnus tikinčiųjų atmintyje išliko legenda. Atsisakęs vietos gelbėjimosi valtyje stiprino skęstančių dvasią – meldėsi į vandenyną grimztančio laivo denyje.
Vikaras Juozas Montvila gimė 1885 m. Nendriniškių kaime. Tarp Marijampolės ir Igliškėlių esančiame kaimelyje pastatytas paminklinis akmuo. Kitais 2025 metais minėsime 140-tą Juozo gimimo sukaktį.
Dvasininko senelis garsėjo savo gabumais. Slapta mokino kaimo vaikus lietuvių kalbos. Močiutė buvo pamaldi moteris – nepaleisdavo rožančiaus iš rankų. Juozo tėvas kilęs nuo Šunskų. Montvilų šeimoje užaugo aštuoni vaikai.
Prieš pradedant mokslus kunigų seminarijoje Juozas sapnavo keistą sapną. Sapnu pasidalino su savo motina. Esą miegodamas išvydo milžinišką kalną. Ant jo viršūnės žydėjo gėlės. O aplink – dygūs erškėčių krūmai.
Carinėje Lietuvoje iš Juozo buvo atimtos vikaro pareigos. Amerikoje gyvenęs brolis Petras pakvietė jį atvykti į Brukliną. Juozas iškeliavo per rytprūsius – pasiekė Angliją. Dvasininkas turėjo galimybę rinktis kitą laivą. Bet norėdamas išvengti jūros ligos pasirinko didesnį – Titaniką.
Sename tarpukario laikraštyje „Šaltinis“ rašoma apie nenuskandinamu vadinto laivo statybos subtilybes. Sakoma, kad prie laivo statybos dirbę žmonės buvo ateistai. Norėdami pasityčioti ant laivo sienų prirašinėjo tam tikrų frazių: „Net Kristus negalėtų paskandinti tokio laivo“, arba „Nėra Dievo, kuris galėtų nugramzdinti jį jūros vilnyse“. Tai išvydę katalikai laiškuose rašė, esantys įsitikinę, kad laivas nepasieks Amerikos krantų.
Didysis technikos stebuklas į pirmą ir paskutinę kelionę išplaukė 1912 m. balandžio mėnesį.
Juozas Montvila kelionės metu koplytėlėje laikydavo Šv. Mišias. Ruošėsi Atvelykio pamokslui – mokėjo rusiškai, lenkiškai, lotyniškai, angliškai ir vokiškai.
Atėjo sekmadienis, – balandžio 14 d. Visi trys laivu plaukę kunigai dalyvavo mišiose. Jaunimas lakstė po denį, bėgiojo, dainavo. Orkestras griežė. Vakarui atėjus salėse, restoranuose įsižiebė šviesos – šokio sūkuryje sukosi poros.
Aloyzas Každailis knygoje „Laivai ir jūrininkai“ rašė, kad „naktis buvo pilna žvaigždžių, pakankamai vėsi, o vandenynas ramus, kaip stiklas.“ Laivas plaukė greitai.
Vieniems saldžiai miegant kajutėse, kitiems besilinksminantiems salėse laivo telegrafas priėmė ne vieną įspėjimo signalą. Žinutėse užfiksuota informacija apie plūduriuojančius ledo kalnus. Buvo raginama keisti kelio kryptį.
Laivas susidūrė su ledkalniu jau sutemus – iki vidurnakčio buvo likusios kelios minutės. Netrukus po smūgio laivą sustabdė kapitono įsakymas. Keleivių tarpe pasirodė pirmieji panikos ženklai. Apie pirmą valandą nakties skęstančio laivo agonijos nuslėpti buvo neįmanoma. Pasigirdo garsus pavojaus signalas ir raginimai keleiviams išeiti ant denio.
Sakoma, kad Titanikas neturėjo raudonų pavojaus raketų. Pradėjo signalizuoti į dangų baltomis spalvomis. Vienas laivas pamanė, kad sulaukė sveikinimo, todėl saliutavo raketomis atgal.
Sodinami į gelbėjimosi valtis keleiviai pranešė, kad denyje yra trys kunigai. Dvasininkams pasiūlė vietas valtyse. Šie mandagiai padėkojo ir atsisakė.
Visi trys teikė palaiminimus to prašiusiems žmonėms. Šią žinią pasakojo Juozo Montvilos sesuo Elžbieta Raibikienė. Apie kunigų maldą su skęstančiais keleiviais liudijo ir kiti išsigelbėjusieji.
Laikraštis „Šaltinis“ 1912 m. publikacijoje rašo: „Išsigelbėję keliauninkai pranešė laikraščiams, kad kunigai atsisakė sėstis į pagalbos laivelius. Kuomet laivas jau grimzdo gilyn, matė kunigą su savo kelionės draugu stovinčius ant laivo lubų ir duodančius išrišimą nelaimingiems keliauninkams su kuriais drauge ir nuskendo.“
Iš koplytėlės išėjęs ant laivo denio pasirodė orkestras. Grojo liūdnas melodijas. Sakoma, kad Bethoveno laidotuvių maršą ir giesmę „Dieve arčiau Tavęs“. Kai kurie keleiviai pradėjo giedoti.
Jūreiviai į vandenyną leido pustuštes valtis. Jos šokinėjo bangose. Laivo įgula ramino, kad įvyko nesusipratimas. Laivas netrukus bus pataisytas. Keleiviai tikėjo jais. Atsisveikindami su įlipusiais į valtis, sakydavo: susitiksim ryt prie pusryčių stalo. Turtuolis Astoras įsodino savo jauną, nėščią žmoną ir pabučiavęs ištarė: „Iki pasimatymo, Niujorke“.
Panika vis didėjo. Tie, kurie mokėjo gerai plaukti, šoko į vandenį ir vijosi tolstančias valtis. Kiti plėšė laivo medieną, griebė kas pakliuvo norėdami išsilaikyti ant vandens. Kai kurie keleiviai užmigo kajutėse – ne visi pabudo. Ginkluoti revolveriais ir peiliais mėgino prasiskverbti į paskutines valtis. Laivo įgulos nariai paleido šūvius kai kuriems keleiviams į krūtinę. Vėliau nusišovė patys.
Išsigelbėję liudininkai regėjo, kaip aplink laive buvusius kunigus klūpojo ne tik katalikai, bet ir protestantai. Vienas iš kunigų iškėlęs kryžių vaikščiojo nuo kajutės prie kajutės – laimino ir guodė. Beveik visi keleiviai meldėsi verkdami.
Kiek po antros valandos nakties laivas pradėjo grimzti. Pasigirdo sprogimai ir užgeso šviesos. Išsigelbėjęs laivo kūrikas pasakojo: „Dar atsigręžiau. Laivas apie 40 metrų kyšojo iš vandens ir atrodė kaip į dangų rodantis pirštas. Girdėjosi pagalbos šaukiančių žmonių balsai ir giesmė „Dieve, arčiau Tavęs“.
Kiti liudininkai porino, kad aplink kunigus matė minias žmonių. Dvasininkai juos žegnojo – ruošė mirčiai.
Netrukus laivas išnyko jūros gelmėse. Žuvo daugiau kaip 1500 žmonių. Ant vandens paviršiaus matėsi įvairių medžio nuolaužų, baldų, čiužinių.
Sakoma, kad Amerikos dienraščiai iškėlė aikštėn trijų kunigų pasišventimą ir vadino juos didvyriais.
Laivo „Karpatija“ įgula surinko iš valčių išgyvenusius ir nugabeno juos į Niujorko uostą. Su dideliu nerimu jau laukė artimieji – tikėjosi išvysti gyvus giminaičius. Buvo atvykęs ir kunigo Juozo brolis Petras. Šis visą gyvenimą kaltino save dėl brolio žūties.
Į nelaimės vietą vėliau atplaukė kitas laivas. Surinko išlikusių paviršiuje kūnus. Suskaičiavo jų daugiau nei tris šimtus. Kūnai jau buvo neatpažįstami.
Tarp rastų aukų buvo orkestro vadovas. Kartu su juo – apgadintas smuikas. Anglijos kapinėse, muzikanto antkapyje iškalti giesmės žodžiai: „Dieve, arčiau Tavęs“.
Netoli Marijampolės miesto augusio dvasininko atminimas įamžintas Nendriniškių kaime – pastatytas stula apgaubtas paminklinis akmuo. Paskutinėje Juozo tarnystėje, – Liubavo miestelyje pastatytas kryžius.
