Ugniagesiai žino, kad jų budėjimo valandos bet kada gali virsti ugnies pragaru ar sudėtingais gelbėjimo darbais. Šiandien budintys Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 6-osios komandos skyrininkas Sergejus Samokiš ir ugniagesys gelbėtojas Rolandas Kiliauskas nespėlioja, kas per šią parą gali nutikti, bet jeigu bus iškviesti, darys viską, kad padėtų žmonėms.
Štai visai neseniai jie išgelbėjo garbaus amžiaus moters gyvybę. Paros įvykių suvestinėje liko lakoniška informacija, bet tos akimirkos, kai buvo atliekamas gelbėjimo darbas, jų atmintyje įsirėžė visam gyvenimui. Suspėta buvo laiku. Tiesa, apie tai, kad jiems teko rizikuoti savo sveikata, vyrai nekalba. O gelbėjimo aplinkybės taip pat lieka neviešinamos, baiminantis, kad kam nors nešautų į galvą pakartoti gyvybei pavojų keliančio poelgio.
„Ekstremalių įvykių metu įvertini situaciją ir darai tai, ką turi daryti. Nes kiekviena uždelsta akimirka, gali kainuoti gyvenimą. Visos situacijos būna skirtingos, bet veikimo modelis tas pats – operatyvumas ir kūrybiškumas,“ – sako dvidešimt ketverius metus gesinantis gaisrus ir gelbstintis žmones S. Samokiš.
Pasak jo, būna, kad gelbėjimo darbų metu nėra kada ir kopėčių pastatyti, o batutas netinka, nes tektų retinti krūmus. Ir tada viskas, kas lieka, tik ištiestos rankos, tik tvirtas glėbys krentančiam žmogui…
Sergejus negražbyliauja: išgelbėti pavyksta ne visada ir ne visus. „Sunkiausia buvo, kai reikėjo išnešti iš gaisro pusės metukų vaiko kūną. Nors ir žinai, kad turi tokius išgyvenimus ištrinti, nes kitaip negalėsi padėti kitiems, bet iš tiesų labai sunku tai pamiršti, – neslepia jis. – Teko gaivinti ir skendusią dešimties metų mergaitę. Gaivinome visą valandą. Suvoki, kad nėra galimybės išgelbėti, bet vis tiek bandai: o gal dar pavyks…“
Skaudžiausias akimirkas ugniagesiai linkę laikyti savyje, užrakintas nuo kitų devyniais užraktais. Pasikalba tik savam rate. Su tais, kurie taip pat yra tai patyrę. Deja, ugnis neretai būna greitesnė, o likimo siūlas, nežiūrint visų ugniagesių pastangų, ima ir nutrūksta. Vis dėlto ugniagesių dėka šiemet Vilniuje gaisruose buvo išgelbėtos 9 žmonių gyvybės.
Ugniagesio gelbėtojo darbas, S. Samokiš teigimu, išmoko branginti savo ir kitų gyvybes: „Šiuo metu žmonės irgi turėtų apie tai pagalvoti. Nes saugodamas save, galėsi apsaugoti ir kitus. Siautėjant koronavirusui žmonės linkę manyti, kad viskas praeis, kad jų tai nepalies. Todėl stebiuosi, kai matau, kiek jų parduotuvėse, o ypač garbaus amžiaus žmonių.“ Tarsi kartotųsi ta pati situacija, kai lyg ir ne vienas žiūri reportažus apie gaisrus, kuriuose žūstama rūkant lovoje ar neatsargiai elgiantis ugnimi, ir atrodo, kad taip jų gyvenime negali nutikti. Deja, nutinka.
R. Kiliausko akimis, visi turėtume jausti atsakomybę. „Gaila, kad atsiranda žmonių, kurie nesusimąsto apie gresiantį pavojų. Išvengti nelaimės visada lengviau, negu jai įvykus išsigelbėti,” – tvirtina jis.
Tiek Sergejus, tiek Rolandas tikina, kad pamainoje ugniagesiai vienas kitą supranta iš pusės žodžio ar žvilgsnio. Visa tai tampa patikimu skydu visuose pavojuose.
Pasiteiravus apie baimės jausmą, S. Samokiš sako, kad jos apimti žmonės gaisro metu kartais nedrįsta žengti ir žingsnio. Sergejui yra tekę net atiduoti savo kaukę, kad išvestų žmogų į lauką.
Ar šiuo metu jie nesibijo dėl savo saugumo? „Mūsų darbas – padėti kitiems. Jį pasirinkome patys. Kai galvoji apie kitus, jos nelieka. Esame pasirengę dirbti ir koronaviruso sąlygomis. Turime visas reikalingas apsaugos priemones,“ – teigia juodu.
Beje, R. Kiliauskas taip pat yra išgelbėjęs ne vieno žmogaus gyvybę. „Prieš porą metų su kolega išnešėm iš gaisro moterį. Džiaugiamės visi, kad suspėjom. Teko gelbėti ir ne tarnybos metu. Pernai, gruodžio 16 d., išėjęs į kiemą pamačiau, kad pleška kaimyninio namo stogas. Paskambinau 112, ir nuskubėjau į vidų. O ten jau buvo daugybė dūmų, iš kambario išvedžiau kaimynę, kuri iš ligoninės buvo grįžusi į savo namus, “ – pasakoja dešimtį metų ugniagesiu gelbėtoju dirbantis R. Kiliauskas.
Pasak jo, su nerimu ugniagesiai laukia ir kiekvieną pavasarį lydinčių žolės gaisrų. Ypač dabar, kai daugelis laiką leidžia namuose. Pasak ugniagesio gelbėtojo, žmonės degina žolę negalvodami, kad gali supleškinti savo ar kaimynų namus. Ypač toks pavojus kyla, kai papučia smarkesnis vėjas. Rolandas apgailestauja, kad prevencinių patarimų gyventojai nelinkę klausyti. Pasak jo, būtų gerai, kad žmonės visada daugiau semtųsi geros, o ne blogos energijos.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento informacija
