Įveikti olimpinę atranką marijampolietis irkluotojas lengviau tikisi komandoje

Europos baidarių irklavimo čempionato prizininkas, marijampolietis Ignas Navakauskas vaikystėje žaidė šachmatus, iš trijų brolių su baidare liko vienintelis, o palaikymo dabar sulaukia iš fechtuotojos.

Siekdamas antrojo savo kelialapio į olimpines žaidynes prie vienvietės valties įpratęs irkluotojas bando persiorentuoti prie keturvietės. “Tokios atrankos sąlygos, kad keturvietėje patekti lengviau. Jau kuris laikas dirbame su komanda. Vasarą matysime, ar tai pasiteisino“, – teigė sportininkas.

Irkluoti I. Navakauskas gimtojoje Marijampolėje pradėjo su broliais – dvyniu Tomu ir vyresniuoju Aivaru. Sportu užsiimė ir tėvai: mama – plaukimu, tėvas – sunkumų kilnojimu. Sporto veikloje Igną gerai supranta ir širdies draugė, fechtuotoja, anksčiau penkiakove aktyviau užsiimusi Emilija Serapinaitė.

Sėkmė baidarių ir kanojų irklavime Ignui atėjo ne iškart. Tarp lyderių ir olimpinės rinktinės kandidatų jis prasibrovė tik tuomet, kai nutarė visiškai atsiduoti šiam sportui. „Buvo daug pagundų, bet jų teko atsisakyti, nes tiesiog turiu tikslą“, – kalbėjo 29 metų irkluotojas.

Juodas darbas ir tikslo siekimas davė rezultatų. Pirmasis ryškesnis laimėjimas atėjo 2013 m. Universiadoje, kur I. Navakauskas tapo nugalėtoju. Vėliau sekė bronzos medaliai Europos čempionatuose, ketvirtoji vieta Pasaulio čempionate, dalyvavimas 2016 m. Rio olimpinėse žaidynėse.

Dabar I. Navakauskas siekia antrą kartą patekti į olimpines žaidynes. Prie vienviečių baidarių pripratęs sportininkas olimpiados atranką bando įveikti ir keturvietėje valtyje.

Irkluotojai neseniai Kroatijoje baigė paskutinę treniruočių stovyklą prieš sezoną. Anksčiau su kolegomis I. Navakauskas sportavo Turkijoje, Portugalijoje. Gegužės 11-12 dienomis Trakuose irkluotojai varžysis Lietuvos taurės varžybose, skirtose D. ir Z. Survutoms atminti.

Dar prieš išvykstant į Zagrebą I. Navakauskas apie save, baidarių irklavimą ir kasdienybę papasakojo TV laidai „Lietuvos mokyklų žaidynės“.

Pradėjai nuo irklavimo ar kitos sporto šakos?

– Vaikystėje, kai eidavau į darželį, lankydavau šachmatus. Savaitę futbolą palankiau, nuėjau į baseiną. Galiausiai taip išsirutuliojo, kad atėjau į baidarių irklavimą.

– Ką tau davė šachmatai ir irklavimas?
– Šachmatai padeda suvokti, mąstyti greičiau, o irklavimas ugdo fizines savybes, valią, jėgą, gerą savijautą pasportavus.

 – Prisiminkim tavo pirmąją treniruotę. Kai atėjai į irklavimą, kokios jos buvo?

– Pirma treniruotė nebuvo tokia ir lengva. Daug kam atrodo kad įsėdus į valtį gali iškart imti ir plaukti. Ne vienas draugas įsitikino, kad taip nėra. Turiu brolį dvynį, vienas dar vyresnėlis, kartu atėjome į treniruotes. Trys jau kompanija, nesmagu negali būti. Įsėdome, visi išsimaudėme. Po kelių kartų, kelių dienų pradėjome irkluoti. Pradžioje irtis rankomis, tada treneris davė irklą į rankas. Taip vis vystėsi, vis greičiau. Galiausiai sudalyvavau pirmose varžybose. Ilgą laiką ne taip gerai sekėsi. Pradžioje tai buvo laiko praleidimo būdas, vėliau išsivystė į profesionalų sportą.

– Broliai dar irkluoja, ar baidarių sporte likai vienas?

– Šiuo metu likau vienintelis irkluojantis šeimoje. Kažkada irklavome keturvietę valtį – trys broliai ir dar vienas draugas.

– Kuo tave užkabino irklavimas, kad net 16 metų esi baidarėje?

– Galbūt lėmė gera kompanija, geras treneris, motyvavo. Nuolat būni lauke, tas sportas įvairiapusiškas. Būnu ir salėje, futbolą pažaidžiu, pairkluojam. Įvairiausios naujos vietos, daug kur išvažiuojam, daug pamatom.

– Kiek svarbi motyvacija jaunam žmogui, sportininkui?

– Labai svarbu. Be tėvų ir trenerių palaikymo nebūčiau taip ilgai iki šių dienų irklavęs šioje sporto šakoje. Bet taip lėmė, kad nėjau kažkur gatvėmis, nesišlaiščiau, visada treniruodavausi ir esu tuo patenkintas.

– Kaip reagavo tavo artimieji, kai pasakei, kad būsiu irkluotojas?
– Mama džiaugdavosi, kad nesėdžiu namie. Jai nebuvo svarbu sporto šaka, svarbiausia, kad sūnus laimingas.

– Ką pasakytum jaunimui, kuris daugiau laiko praleidžia prie išmaniųjų ekranų, o ne lauke?
– Geriau nesėdėkite, yra daug įdomesnių veiklų. Ekranai sukausto dėmesį, žmonės nebemato kas vyksta aplinkui.

– Kaip pavyko susidoroti su paauglyste, kai vis dėlto atsirasdavo daug visokių pagundų, kaip pavyko nenuleisti rankų ir nemesti sporto?

– Tikslo turėjimas. Buvo daug pagundų, bet tiesiog turiu tikslą. Žinau, kad kai kurios pagundos, nepadės pasiekti tikslo, kurio noriu. Jų ir teko atsisakyti.

– Kas svarbiau tavo sporte – talentas ar juodas darbas?

– Vienareikšmiškai juodas darbas. Iki studijų metų Lietuvoje tarp savo bendraamžių buvau koks dešimtas. Aš stengdavausi, bet vis kažko pritrūkdavo. Galiausiai, turbūt antrame kurse, nusprendžiau atiduoti visą save. Galvojau jei nepasiseks – keliausiu ar žiūrėsiu į kitą sritį, į trenerius ar kitur. Visas atsidaviau, treniruodavausi po dukart per dieną. Mityba, poilsis… Visiškai atsidaviau sportui. Tais metais taip išėjo, kad rezultatai pakilo. Šiuo metu esu ir daugelį tų metų buvau vienas geresnių irkluotojų Lietuvoje. Patekau į olimpiadą, laimėjau medalių Europos čempionatuose. Žinau ką reikia daryti, kad būtum aukštame lygyje.

– Kada supratai, kad irklavimas bus tavo gyvenimas? Tai nebus tik pomėgis, o tavo sporto šaka, su kuria sieksi aukštumų?

– Tai savaime išsirutuliojo. Tiesiog darai kas patinka. Save kitoje veikloje iki šių dienų neįsivaizduoju. Kartais pasvarstau apie kažką kito. Bet šiuo metu turiu vieną tikslą – olimpiadą. To ir siekiu.

– Kokia tavo dienotvarkė? Kiek kartų per dieną treniruojiesi? Kiek skiri laiko šeimai?
– Stengiesi viską paskirstyti taip, kad viskam užtektų dėmesio. Žinoma, pirmoje vietoje – šeima, artimiausi draugai. Dienotvarkė tokia: ryte atsikeliu iškeliu puodelį vandens, nueinu į šaltą dušą, tada papusryčiauju, lieka kelios valandos iki treniruotės. Treniruotė trunka dvi valandas, tada tempimo pratimai salėje apie pusvalandį. Grįžti papietauji, dar vienas užkandis prieš treniruotę, kad ištverčiau iki jos. Laukia kita treniruotė. Tada grįžti vakare, būna laisvesnis laikas su šeima, draugais.

– Kaip pavyksta nusiteikti tam, kad šventes praleidi stovyklose ar pan.?
– Mano mylimoji draugė atvažiuoja, pavyzdžiui per Velykas. Internetas padeda susirašinėti, bendrauti. Nėra lengva, bet toks gyvenimas, tokį pasirinkau kelią. Turiu svajonę, noriu jos siekti. Draugė palaiko, pati yra buvusi profesionali sportininkė. Žino, kad tai nėra lengva. Ji padeda man.

– Ar svarbu sportininkui režimas?

– Manau, kad režimas yra labai svarbu. Pats pagalvoju, ar būsi išsimiegojęs, ar ne – ar tai turės įtakos? Kai pagalvoji kaip jautiesi neišsimiegojęs, tada supranti kad jautiesi prastai, pavargęs, treniruotėje nesi toks produktyvus. Dėl to stengiesi gerai miegoti. Jautiesi žymiai geriau kai valgai sveiką maistą. Kai mityba suderinta, vitaminų organizmui užtenka, jautiesi gerai, energingai. Stengiesi iš tų mažų dalykų sudaryti tą galutinį rezultatą. Treniruotis tą, ką treneris sakė. Valgyti taip, kaip reikia, ilsėtis.

– Ar labai svarbu kažkokie duomenys irklavime? Turi būti aukštas, žemas, kresnas?

– Ne, manau duomenys nėra tiek svarbu. Tiesiog reikia dirbti, stengtis, klausyti trenerio. Viskas palaipsniui. Yra irklavime ir aukštų, ir žemų, ir stambesnių, ir smulkesnių. Tiesiog reikia dirbti, stengtis ir viską galima pasiekti.

– Dažniausiai plauki sprintą 200 metrų. Kuo skiriasi nuo ilgesnio nuo plaukimo 500 ar 1000 metrų?
– Skirtumas tas kad irkluodamas 200 metrų, distancija trunka mažiau nei 35 sekundes. Išvažiuoji, pradedi irkluoti, irkluoji maksimaliai, ir kai pradeda trūkti jėgų tai esi prie finišo. Kai irkluoji keturviete negali važiuoti maksimaliai visos atkarpos, turi paskirstyti jėgas. Toks savitas sudėtingumas. Tai sunkiau.

– Ar sunku persiorientuoti iš vienos distancijos į kitą?
– Nėra lengva. Iš karto nebūna, kad jei buvai sprinteriu, iš karto būsi 500 metrų nuotolio geras irkluotojas. Jau kuris laikas dirbame su komanda, dirbame kur kas daugiau, reikia daugiau irkluoti tolimesniam nuotoliui. Treniruotės trunka žymiai ilgiau. Vasarą matysime ar tai pasiteisino.

– Plauki dažniausiai vienvietėje. Kuo skiriasi nuo dvivietės ar didesnės?

– Iki šių dienų pagrindinė mano valtis būdavo vienvietė. Jinai man patikdavo tuo, kad esi pats nuo savęs priklausomas. Jei kažką praleisi, nepadarysi, žinai kad tik nuo tavęs tai priklauso.

– Kaip sekasi irkluoti keturvietėje su kitais olimpiečiais?
– Esame didelė komanda. Turime tikslą patekti į olimpines žaidynes ir to siekiame. Sudarytos tokios atrankos sąlygos, kad keturvietėje valtyje šiek tiek lengviau patekti. Išbandysime ir didesnę valtį.

 – Dažnas iš sportininkų turi ritualą prieš varžybas. Kaip pats tvarkaisi su jauduliu, nusiteiki?

– Prieš startą bandau save motyvuoti klausydamas muzikos. Kai jau su valtimi irkluoji starte, mintyse sakau: „Ignai, pavaryk. Tave palaiko daug žmonių, pasistenk, visi tiki tavim.“ Aš pats tikiu savimi ir padarysiu ką galiu.

– Jūsų baidarininkų komanda – esate kaip, šeima, draugai?
– Taip, būname važiuojame vieni į kitus pas svečius. Per stovyklas kažką sugalvojame – pavyzdžiui išeiti į gamtą, pasikepti šašlykų. Trakuose nuvažiuojame pasportuoti su kartingais, vandenlentėmis. Sugalvojame įvairių veiklų.

– Koks būna jausmas irkluoti su užrašu ant krūtinės „Lietuva“?

– Lietuva – tai mano namai, čia mano gimtinė. Didžiuojuosi būdamas lietuvis. Man smagu nešti tą užrašą „Lietuva“ ant savo aprangos. Didžiuojuosi tuo.

– Daug keliauji po pasaulį. Bet Trakai turbūt antrieji namai. Kodėl?
–  Trakuose vasarą praleidžiu kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro. Čia gyvename, miegame sportuojame. Visas laikas prabėga Galvės ežere.

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas