Šv. Valentino dienos proga viešoji erdvė užsipildo raudonomis širdelėmis. Gražu. O ar realiame gyvenime to gražumo tiek pat daug? Santuokų ir porų skyrybų statistika dramatiška, ypač pikantiškai žiniasklaidoje aprašomos „žvaigždžių“ skyrybos. Statistika bejausmė, tačiau juk už kiekvieno asmens, santykio yra konkrečios ir pačios prieštaringiausios emocijos. Užgniaužę savyje nuoskaudas kenčia patys besiskiriantys, ypač kenčia vaikai.
Didelė dalis santuokų plaukia pasroviui nuobodulyje, kiti gyvena kaip katė su šuniu, kiti būna kartu iš pareigos ir kažkokios priesaikos, dar kiti – dėl vaikų, bet santykio gražumo ir gyvumo kaip ir nebėra. Suprantama vaikai labai svarbu, skyrybos jiems didelė drama, bet blogi, tik nervingi santykiai santuokoje, beje, taip pat blogai vaikams. Nebežinodami ką daryti, neišspręsdami problemų, kai kas pasineria į alkoholio vartojimą.
Ieškodami problemų sprendimų vieni pasitelkia psichologiją, psichoterapiją, santykių savaitgalius ir kitokius seminarus. Siekdami įminti laimingų santykių paslaptį, patirties semiasi gilindamiesi į senovines žinias ir praktikas, kaip tantra, dao, in-jan, kamasutra ir panašiai. Tikriausiai vargiai surasime porų, kur nebūtų vienokių ar kitokių nesutarimų, tuštumų. Vieniems labiau santykiai pašlyja dėl „nesutampa charakteriai“, dėl egoistinio charakterio, kitiems – jaučiamas bendras atitolimas, nuovargis, negebėjimas paskirstyti prioritetų tarp asmeninio tobulėjimo, vaikų, partnerio ir karjeros, seksualinio potraukio išblėsimas ir pan. Kad ir kokios priežastys būtų, tikriausiai vargiai jos išsispręs, jei nieko poros nedarys, kad tie santykiai plėtotųsi geriau.
Norint kurti santykius reikia drąsos, gebėjimo išeiti iš tam tikros konforto (ar tiksliau stagnacijos) zonos, išplėsti žvilgsnį ir širdį, priimti naujas patirtis, ieškoti kitokių bendravimo būdų, kad atnaujinus tiek dvasinį ryšį, tiek seksualinę aistrą. Gebėjimas juodą pavydą paversti „baltu pavydu“, atvirai kalbėti apie slapčiausius lūkesčius, fantazijas. Neretai santykiuose daug veidmainystės ir apsimetinėjimo. Net vadinamoji „ištikimybė“ virsta neištikimybe. Kiek tokių pavyzdžių, kai dvasiškai vienas nuo kito atitolsta, seksualiniai santykiai taip pat „užšaldomi“, tačiau pavydo scenos dėl galimos ar tikros neištikimybės tiesiog žaižaruojančios.
Didžioji dalis Lietuvos gyventojų bent deklaratyvai sako esantys katalikai. Tai taip pat formuoja supratimą apie lytinius santykius, kad tai kažkiek gėdinga, reikėtų jų išvengti, bet neišvengiama. Ne, tai ne nuodėmė, bet vis vien kažkokio laipsnio neskaistumas ir panašiai.
Būtina matyti istorinį vyksmą, kada į Bažnyčia įslinko seksualinių santykių niekinimas. Vienas ryškiausių momentų buvo manichėjų mokymo paplitimas trečiame amžiuje. Jis pabrėžė materijos (ir kūno taip pat) priešpriešą prieš dvasią. Bažnyčia oficialiai šį požiūrį paneigė, tačiau jis realiai darė poveikį daugybę amžių, beje, ir dabar tebedaro.
Beje, katalikų kunigų celibatas (reikalavimas nesituokti) taip pat sukuria tam tikrą vaizdą, kad be tų tarplytinių santykių gyvenimas yra kažkokiame aukštesniame lygyje… Kas nesantykiauja, tie kažkokie „skaistesni“, tada savaime tie, kurie turi santykius, kažkaip labiau „susitepusieji“.
Atšalus porų seksualinei aistrai, kai kurie seksologai ir psichoterapeautai pataria aistrai pažadinti pažiūrėti ir pornografinius filmus. Vienu sakiniu nevertinsiu, gerai tai ar blogai. Pirmiausia yra gana sunkiai nubrėžiama linija tarp sveikos erotikos ir pornografijos pačia blogiausia prasme. Pornografijoje daug melo, finansinio intereso ją kuriant, išnaudojimo ir neteisingo požiūrio formavimo.
„Pornografija“ – pirmiausia šį žodį pradėta vartoti būtent seksualinę aistrą kurtančiai literatūrai apibūdinti. Šiandien su knyga tikriausiai nei vienam pornografija nebeasocijuojasi. Gyvename vaizdo, o ne rašto ar pasakojimo kultūroje. Gal ir blogai, kai rašytas žodis ar pasakojimas mažai bejaudina. Čia reikia dar pasitelkti savo vaizduotę, kontekstus, niuansus ir panašiai. Vaizdinė informacija į sąmonę įsriegiama tiesiogiai, be įmantresnių žmogaus pastangų. Bet gal visiems reikėtų susivokti iš vis apie ką kalbame, kas įvardinama žodžiu „pornografija“, kur jos „blogumo“ ar „gerumo“ esmė.
Kai kam „pornografija“ buvo ir yra tiesiog nuogas kūnas be jokio santykio vaizdavimo. Puritoniškose visuomenėse, jei yra apnuoginama net per daug blauzdos, tai jau „pornografija“, o kai kuriose gentyse ir dabar moteris nuogomis krūtimis viešumoje – natūralus dalykas. O ką bekalbėti apie kai kuriuos musulmonišus kraštus, kur vyro nuosavybė moteris ir veidą privalo viešumoje visą paslėpti.
Ir pas mus kai kam nepriimtina net žindanti moteris viešumoje, kad tai kažkas negražaus, netinkamo, nors šioje situacijoje visai nėra jokios erotikos, tiesiog atsiliepimas į vaiko pirminį poreikį maitintis. O šiandieninės aktyvios mamos tikrai neužsidaro namuose ir maitinti neretai tenka ir išėjus iš savo namų. Kai kurie „skaistieji“ cinikai net pasiūlo tokioms mamoms eiti į tualetą maitinti vaiko. O patys ar eina valgyti į tualetą?
Tačiau „pornografijos“ blogasis aspektas yra žvilgsnio susiaurinimas, pirmiausia nematymas kito asmens kaip dvasinės, psichinės ir fizinės asmenybės su visais niuansais. O jei dar labiau susiaurinus – į kūną žvelgimas tik į vieną ar kelis organus. Jie taip pat nuostabūs, gražūs, bet būtent visumoje, tiek viso kūno, tiek vientisos, darnios asmenybės vaizde. Sakoma, kad akys yra sielos langai, tai neretai pažvelgimo į tą gelmę žmonėms, poroms ir trūksta. Pažiūrėti į kito vidų su visais jo geraisiais ir blogaisiais niuansais. Akys gali būti ir savęs paties veidrodis, kur pamatome būtent patys save be jokių melagysčių, apsimetinėjimų.
Bet ir santuokoje, „pornografinių“, prostitucinių santykių taip pat abstu, kai mylimasi vien iš pareigos, iš baimės, dėl „ištikimybės“, finansinio motyvo, ar net prievartos.
Specialistai teigia, kad pornografijos įtakoje moterys vaidina orgazmus, vyrai labai siaurai ir iškreiptai besuvokia seksualinius santykius, labiau norisi seksą vartoti, o ne pajausti visą erotinių santykius gamą, o ką jau bekalbėti iš vis apie dvasingesnius lytinius santykius… Realūs santykiai nuvilia? Bet ar ir be pornografijos moterys nevaidina orgazmo? Ar vyrai sugeba būti aistringi, bet ne stuobriai, siauražvilgsniai?
Žmonių santykiams būtinas tikrumas – įsižiūrėjimas, įsiklausymas. Tam reikia laiko, pastangų, dėmesingumo, sąmoningumo, atvirumo, šablonų, egoizmo atsisakymo, gilios tolerancijos, empatijos, meilės. Susikurtos ir įsitvirtinusios iliuzijos visuomenėje ir žmonių sąmonėje gerų ir ilgalaikių rezultatų tikrai neatneša.
Kažkada seniai ieškojau žodžio iliuzija etimologijos ir nustebau ar net nusivyliau – išvertus iliuzija (lot. illiusio) reiškia „išjuokimas“, „apgaulė“. Kodėl išjuokimas? Bet paskui gilindamasis supratau, kad tai turi stiprią prasmę. Pasiduodant apgaulingiems dalykams, neteisingam matymui, turime „išdurtą“ tikrovę, galiausiai išjuoktą realybę. Beje, juk sakoma: juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.
Galima ir santykiuose krizių nespręti, negydyti iš esmės, bet užsiimti „placebo efektu“. Išvertus iš lotynų kalbos „placebo“ reiškia „patiksiu“, „pamaloninsiu“. Tam kartui. Placebo teigiamas efektas padeda suprasti, kad labai daug lemia trumpalaikis ar ilgalaikis teigiamas požiūris, mąstymas, tikėjimas. Tai gerai, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje būtina atsisakyti iliuzijų. O „atsisakyti iliuzijų“ pirmiausia turiu mintyje tai, kad jei nebus skiriama santykiams tikrai reikiamo dėmesio, naujo, nestandartinio požiūrio – jų tiesiog ir nebus.
Iliuzinių alternatyvų yra. Gal ir vaizdinei pornografijai ateina galas? Prostitucijai taip pat? Yra apčiuopiama iliuzinė forma. Sekso lėlės imantriausios tekstūros ir pasirenkamų formų valdomos asmeninio kompiuterio tik tobulėja. Ateityje sekso robotai su dirbtiniu intelektu gal pakeis realius vyrų ir moterų santykius? Tačiau visi viliamės, kad taip neatsitiks. Juk norime tikrų, sveikų santykių, jausmų be melo.
Tada ir raudonos širdelės įgauna vis gilesnę ir tikresnę prasmę. To ir linkime.
Juozas Dapšauskas, Sveikatingumo metų iniciatorius
