Yra vietų, kuriose žodžiai praranda savo svorį, nes viską pasako tyla, kapinėse vėjyje plazdančios vėliavos ir žuvusiųjų portretai, išrikiuoti eilėmis. Būtent į tokį miestą – Šeptyckį – vyko Marijampolės delegacija: Savivaldybės vicemeras Valdas Tumelis, Marijampolės „Rotary“ klubo prezidentas Andrius Papečkys, klubo nariai Marius Latvaitis ir Mykolas Kaminskas.
Šeptyckis mums yra daugiau nei miestas partneris pasaulio žemėlapyje – tai žmonės, su kuriais per pastaruosius metus užsimezgė tikras, gyvas ryšys. Jis augo natūraliai: iš pradžių lydimas planų, idėjų ir bendrų iniciatyvų, o prasidėjus karui tapo paprastesnis, bet kartu ir daug tikresnis.
Nuo pirmųjų karo dienų Marijampolės savivaldybė kartu su Marijampolės „Rotary“ klubu nuosekliai teikia pagalbą Ukrainai, ir Šeptyckio bendruomenė tai jaučia. Per šį laiką į Ukrainą iškeliavo generatoriai, buvo renkamos lėšos dronams, perduoti miegmaišiai, apkasų kastuvai, dujinės viryklės bei daugybė kitos būtinos įrangos. Tai nėra pavienės iniciatyvos – tai nuolatinis, tylus darbas, kuris tampa apčiuopiama parama žmonėms, gyvenantiems karo akivaizdoje.
Šio vizito metu parama pasiekė pačius jautriausius. Į Šeptyckį atvežti planšetiniai kompiuteriai vaikams, kurių tėvai žuvo arba dingo be žinios gindami Ukrainos laisvę. Tai buvo jų pačių išsakytas noras – iš pirmo žvilgsnio paprastas, mums įprastas, tačiau ten įgyjantis visai kitą prasmę.
Matant vaikų reakcijas tampa aišku, kad tokia pagalba yra kur kas daugiau nei daiktas. Jų akyse telpa džiaugsmas, jautrumas, ilgesys – emocijos, kurių neįmanoma sudėti į skaičius ar ataskaitas. Tai akimirkos, kurios išlieka.
Vizitas leido iš arti pamatyti ir kasdienybę, kurioje gyvena šis miestas. Gatvėse kur kas daugiau moterų su vaikais, o vyrų ženkliai mažiau – 300 dingę be žinios, o dar 300 vardų jau įrašyti antkapiuose, pažymėtuose Ukrainos vėliavomis. Tai nėra simboliai – tai realybė, su kuria žmonės gyvena kiekvieną dieną.
Tokiame kontekste dar aiškiau suvokiama, kad partnerystė tarp Marijampolės ir Šeptyckio šiandien nėra tik formalus bendradarbiavimas. Vizito metu vykę susitikimai su savivaldos, verslo ir bendruomenės atstovais, diskusijos apie tolimesnes iniciatyvas ar galimybę steigti „Rotary“ klubą šiame mieste yra svarbūs, tačiau esminė šio ryšio vertė atsiskleidžia žmonėse – jų tarpusavio palaikyme, atjautoje ir gebėjime būti šalia.
Apibendrindamas vizitą, Marijampolės savivaldybės vicemeras Valdas Tumelis atvirauja, kad stipriausi įspūdžiai parsivežti ne iš oficialių susitikimų: „Į Šeptyckį važiavome kaip draugai. Per tuos metus mūsų ryšys natūraliai pasikeitė – iš planų ir idėjų jis tapo paprastesnis, bet daug tikresnis. Labiausiai įstrigo ne susitikimai ar pokalbiai, o žmonės ir jų kasdienybė, kuri, nepaisant visko, nesustoja – joje telpa ir rūpestis, ir nerimas, ir labai tyliai, bet stipriai palaikoma drąsa gyventi toliau. Lankantis kapinėse – vaizdai spaudžia širdį, bet kartu parodo, kokia stipri yra ši tauta. Ypač jautri buvo akimirka bažnyčioje, kai po mišių vaikai atsiėmė jiems skirtas planšetes. Jų dėkingumas, tylūs žvilgsniai ir blizgančios ašaros pasakė daugiau nei bet kokie žodžiai. Tada dar aiškiau supranti, kad tokioje realybėje svarbiausia yra ne pati pagalba, o žinia, jog jie nėra vieni. Grįžti su labai tyliu, bet stipriu jausmu – kad svarbiausia tiesiog būti šalia, būti kartu su tais žmonėmis. Paprastai, nuoširdžiai ir nuosekliai“.
Marijampolė ir toliau lieka kartu su Ukraina – ne iš pareigos, o iš žmogiškumo.
