Lietuva – katalikiškas kraštas. Lietuva – Marijos žemė. Tokios frazės nėra vien tik tušti žodžiai. Pirmoje Lietuvos Respublikoje žmonės plūsdavo į savo parapijų bažnyčias. Atlaidų metu šventoriuje nebūdavo kur praeiti. Kiekvieną sekmadienį skaromis apsijuosusios moterys ir merginos, skrybėlėmis ar kepurėmis pasidabinę vyrai plaukdavo į Dievo namus maldai.
Praėjusio amžiaus trečio dešimtmečio šaltiniuose aukštinami lietuvių maldos namai. Jiems tarsi uždedama šventumo aureolė. Seno laikraščio puslapiuose liejosi štai tokie pamokslai:
„Niekas man neužginčys, kad gražiausiais ir vieninteliais dailės paminklais Lietuvoje yra mūsų bažnyčios. Katalikų pasaulis negailėjo nei savo darbo, nei jėgų, nei lėšų statyti puikiuosius Dievo namus.
Kaimo žmogui bažnyčia, – tai muziejus, teatras ir mokykla. Bažnyčioje jis mato gražų, grandiozinį architektūros paminklą. Šventovėje kaimo žmogus randa dailius paveikslus ir stovylas. Kiekvieną šventadienį žmogus girdi melodingą vargonų muziką. Girdi jo dvasiai suprantamas giesmes, girdi puikias kalbas ir pamokslus.
Visa tai duoda žmogaus dvasiai didelio peno, kelia jo dvasią į aukštybes. Visa tai švelnina žmogaus jausmus ir tobulina jo būdą ir charakterį. Tiesiog dailina ir auklėja.
Nestebėtina tat, kad mūs žmogus yra taip pamylėjęs bažnyčią. Visa širdimi prie jos prisirišęs. Lanko ją kuo dažniausiai, nesvarbu, kaip toli ji būtų.
Bažnyčia, – tai nekaltas teatras, koncertas, paveikslų galerija, žodžiu, meno kūrinys. Ir laiminga ta parapija, kuri turi gražiuosius Dievo rūmus.
Jeigu mūsų žmonės netapo gyvuliais ir per (pirmą pasaulinį) karą nesužvėrėjo kaip rusai, tai tik Ačiū galima sakyti bažnyčios įtakai. Jeigu mūsų žmonės nėra tokie tamsuoliai, kaip daugelis Rusijos tautų, tai Ačiū bažnyčiai, kuri juos švietė ir lavino. Tik ji išlaikė mūsų tautą nuo išnykimo. Tik bažnyčia išlaikė mums dailę.“
1924 m.
