Kaip pasirinkti sutuoktinį: XVIII a. įžvalgos ir patarimai. Interviu su Gintare Džiaugyte

Aistė Vareikytė, LMC, „Šeimos instituto“ bendradarbė

Šiandien beveik kiekviename didesniame interneto dienraštyje rasime skyrelį, skirtą šeimai ir tarpusavio santykiams. Ten galime pasisemti naudingų žinių ar net pasidalinti patirtimi. O kokius tekstus skaitė mūsų protėviai, gyvenę XVIII amžiuje? Kokius idealus ir vertybes jie puoselėjo?

Apie Šeiminio gyvenimo vadovą, sutuoktinio paieškas, amžiaus skirtumą ir šeimos narių pareigas – pokalbis su Gintare Džiaugyte, Vilniaus universiteto absolvente, apgynusia magistro darbą apie katalikiškos santuokos sudarymą XVII a. II pusėje – XVIII a. Vilniuje.

Kada sulaukėme pirmųjų lietuviškų šaltinių apie sutuoktinių santykius, šeimos kūrimą ir jos puoselėjimą?

Sutuoktinių santykiams skirtų publicistinių tekstų randame jau XVI a. II pusėje. Visų pirma, minėtinas jėzuito Petro Skargos sekmadieninių pamokslų rinkinys, ne kartą perleistas net XVIII a. Vienoje homilijoje aiškinama santuokos sakramento reikšmė, neslepiami nei šeiminio gyvenimo vargai, nei palaiminimai. Įdomesnių praktinio gyvenimo smulkmenų galima rasti ir kituose XVIII a. II pusės pamokslų rinkiniuose. Unikalesnis – pačioje XVIII a. pabaigoje Vilniuje išleistas Karkažiškių klebono Juozapo Legavičiaus Šeiminio gyvenimo vadovas (su šiuo šaltiniu mane supažindino praktikos vadovė dr. Jolita Sarcevičienė). Tiesa, to meto Vakarų Europoje ar net Lenkijos Karalystėje tokie vadovai –  gana įprastas žanras.

J. Legavičius itin daug dėmesio skiria sutuoktinio pasirinkimui. Į ką, pasak dvasininko, svarbiausia atkreipti dėmesį?

Sėkmingos santuokos kelias prasideda dar iki vedybų. Autorius akcentuoja tuos pačius žingsnius, kaip ir kiti jo amžininkai: norint gauti gerą partnerį ir sukurti laimingą šeimą, reikia melstis ir prašyti ne tik Dievo užtarimo, bet ir išmintingų, dievobaimingų žmonių, Dievo tarnų, tėvų, giminaičių ir bičiulių patarimo. Be to, svarbu tinkamai paruošti savo dvasią ir protą. J. Legavičius rekomendavo iki santuokos viską vienam apie kitą išsiaiškinti.

Buvo tuokiamasi ne tik iš meilės, bet ir iš išskaičiavimo. Ką apie tokias santuokas pasakoja XVIII a. autoriai?

Kai kurių amžininkų pastabos liudija egzistavus ne tik meile, bet ir naudos siekiu grįstas santuokas. Vis dėlto XVIII a. pamokslininkai tokį žmogaus sprendimą kritikuoja. Žinoma, J. Legavičius neatmeta grožio ar turto kriterijų, tačiau vadina juos netvirtais ir labiausiai aukština žmogaus dorybes.

Sutuoktinių amžius ir jo skirtumas – gana dažnai gvildenamos temos. Ką apie tai mano XVIII a. autoriai?

J. Legavičius – vienintelis iš savo amžininkų Lietuvoje, atkreipęs dėmesį į santuokinio amžiaus problemą. Kanonų teisė leido tuoktis nuo 12 (merginoms) ir 14 (vaikinams) metų amžiaus, vis dėlto Šeiminio gyvenimo vadovo autorius rekomenduoja tuoktis vėliau. Juk svarbu ne tik kūno, bet ir proto branda! Pasak dvasininko, santuokos esmę perpranta 16–18 metų merginos ir šiek tiek už jas vyresni (22–24 metų) vaikinai. Pastebime, jog optimalus amžiaus skirtumas tarp sutuoktinių – gana nedidelis.

Šeiminio gyvenimo vadovo autoriaus požiūris į didelį amžiaus skirtumą gana griežtas: jei vyresni vyrai ar našliai ima į žmonas jaunas moteris – dar pateisinama, o jei atvirkščiai – santuoka kone pasmerkta žlugti. Pasak dvasininko, tinkamiausias variantas – keleriais metais vyresnis jaunikis.

Šeiminio gyvenimo vadove kalbama ne tik apie šeimos kūrimą ir tinkamo sutuoktinio paieškas, bet ir apie sunkumus, su kuriais susiduria šeimos. Kokios sutuoktinių nesantaikos priežastys?

Kai pamirštamos pareigos ir dorybės, gimsta nesutarimai… Tiek J. Legavičiaus, tiek kitų autorių tekstuose išryškėja svarbi santuokos griūties priežastis – žmonos ydos. To laikmečio dvasininkai prikiša žmonoms „liežuvio nesuturėjimą“, barnius su vyrais ir norą juos valdyti, be to, per didelį pomėgį pramogoms ar prabangai. J. Legavičius tikina, jog pavojingiausios moterų ydos – išdidumas ir nepaklusnumas vyrui. Stiprioji lytis papeikimų iš XVIII a. pamokslininkų sulaukia dėl konkrečių poelgių, ypač – girtuoklystės. Kai kurie dvasininkai nagrinėja ir smurto problemą, bet J. Legavičius šios temos vengia. Kita vertus, vyrai kaltinami panieka žmonai, amoraliu elgesiu ar šnekomis jos akivaizdoje. Pasak autoriaus, nesutarimų kyla dėl išankstinio ilgalaikio taikstymosi su sutuoktinio ydomis ar skriaudomis.

Ką tokiais atvejais patartų XVIII a. pamokslininkai?

XVIII a. Europos santuokinio gyvenimo vadovai primena vyrams atsižvelgti ir į žmonų nuomonę, o J. Legavičius siūlo noriai, tačiau atsakingai paisyti mylimųjų patarimų. Idealių sutuoktinių santykių modelis – abipusė draugystė, o praktiniai nesutarimai sprendžiami atvirai kalbantis ir tariantis. Juk pastabos gali būti priimtos be pykčio, o ydos šeimoje – netoleruotinos.

Kaip dvasininkas, J. Legavičius siūlo dažnai priimti sakramentus, atlikti savo pareigas, pasitikėti vienas kitu, vengti paskalų ir ugdyti dorybes. Žinoma, žmonų dorybių ir pareigų „sąrašas“ ilgesnis nei vyrų, o pastariesiems priskiriami įpareigojimai – gana konkretūs. Tai meilė, pagarba, kantrybė, ištikimybė bei finansinė pagalba. O štai žmonos pareigos apima ne tik geros žmonos ir motinos priedermes, bet ir nemažai asmeninių dorybių, kurios moteriai – tiesiog būtinos…

Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“.

Daugiau apie projektą skaitykite http://www.seimos.org/seima-kulturoje/.

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE