Karininkas, majoras L. Česūnas, pasirinkęs pedagogiką: „Mokinius turi mokyti įdomios, įvairialypės asmenybės”

„Mokėti ir mokėti mokyti” – toks moto lydi Lietuvos kariuomenės karininką, majorą Lauryną Česūną. Šiuo metu karininkas baigia pedagogikos studijas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje. Studijuodamas Laurynas pamatė, kaip rengiami šiuolaikiniai mokytojai. Pats majoras tarnauja Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, Lyderystės ir metodinio rengimo centre, tad savo gyvenimo neįsivaizduoja be mokymo. „Tai, ką gavau per pedagogikos paskaitas, aš iš karto pritaikiau savo paskaitų metu, rengdamas būsimus karininkus – juk viena svarbiausių karininko funkcijų yra mokyti kitus, jis – mokytojas, auklėtojas, vadas, ir, žinoma, žmogus. Į žodį „Žmogus”, telpa labai daug kompetencijų. Tol, kol vadai dirbs su žmonėmis, o ne su karo mašinomis, robotizuotomis sistemomis, tol labai svarbu tinkamai ugdyti būsimų karininkų lyderystės kompetencijas”, – sako majoras Laurynas Česūnas.

 

– Beveik dvidešimt metų tarnaujate Lietuvos kariuomenėje. Laurynai, kodėl po tiek metų nusprendėte pasirinkti vienerius metus trunkančias profesines pedagogikos studijas?

– Apie galimybę studijuoti VDU sužinojau iš studijų programos vadovės dr. Odetos Norkutės. Ji – pedagogikos studijų vadovė ir puikiai bendradarbiauja su Lietuvos kariuomene. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos karininkai jau ne vienerius metus studijuoja VDU profesinėse pedagogikos studijose, kad tobulintų savo pedagogines kompetencijas. Manau, mums, karininkams, puikiai sekasi ne tik išmokti, bet ir pasidalinti savo sukauptomis žinios bei patirtimi.

Aš profesinės pedagogikos studijas pasirinkau pirmiausia dėl to, kad man labai patinka kurti, taikyti didaktines metodines inovacijas, kurios leidžia efektyviau mokyti. Šiuo metu gilinuosi į nuotolinio mokymo bei tradicinio mokymo tinkamų proporcijų metodikos sistemą, kuri leistų dalį kontaktinio mokymo pakeisti nuotoliniu. Pagrindinis tikslas – sukurti efektyvią metodinio rengimo sistemą, kuri atlieptų šiuolaikines tendencijas bei leistų tinkamai rengti karinius instruktorius.

 

– Kaip studijos pakeitė Jūsų požiūrį į mokytojo darbą?

– Iki studijų pradžios aš vis stengiausi suprasti, kaip mokytojas gali pasiruošti ir pravesti šešias–septynias pamokas per vieną dieną, penkias dienas per savaitę. Juk reikia ne tik jas pravesti, bet ir joms pasirengti, ištaisyti darbus, duoti grįžtamąjį ryšį, įsigilinti į mokinių pasaulį, o kur dar susirinkimai su administracija, dienyno pildymas, budėjimas koridoriuose ir kiti maži bei dideli dalykai. Nieko naujo nepasakysiu, bet pabrėšiu dar kartą, jog pedagogų užmokestis ir darbo krūvis yra neadekvatūs. Praktikos metu aš supratau, kad nesvarbu, ką tu mokai, vaikus ar suaugusius, reikia labai rimtai į tai žiūrėti ir, jeigu esi dirbęs su suaugusiais, pavyks ir su vaikais. Juk principai tie patys, tik reiks prisitaikyti. Jei po pravestos pamokos priėję mokiniai paklaus: „O kada vėl bus tokia pamoka?” – tai bus akivaizdus įrodymas, kad jus keičiate vaikų pasaulius. Studijuodamas taip pat supratau, kad mokytojo profesija pati savaime prestižinė netaps. Mokytojo profesija yra ypatinga, nes pedagogai keičia pasaulį. Nuo mokytojų priklausys mūsų ateitis. Tai patys turime atsakyti į klausimus, ar patys geriausi mokytojai dirba su mūsų vaikais ir ką reikėtų padaryti, kad tai pasikeistų?

 

– Kaip manote, kuo Jūsų patirtis praverstų dirbant mokytojo darbą?

– Per du dešimtmečius esu sukaupęs įvairios gyvenimiškos patirties, kurį galėtų būtų įdomi jaunimui. Beje, mano žmona Renata devynerius metus dirbo chemijos mokytoja, tad mes jau anksčiau atrasdavome labai įdomių temų pašnekesiams. Supratau, kad mokinius turi mokyti įdomios, įvairialypės asmenybės. Vaikams labai svarbu, kad tu būtum ne tik mokytojas, bet dar turėtum ir kitą pasaulį, kuriame būtum patrauklus, išsiskiriantis, unikalus. Tai gali būti ypatingas hobis, savanorystė, kelionės, kitas darbas ar kita veikla. Aš pats labai vertinu kūrybiškumą ir drąsą, manau, šios savybės yra varomosios. Sugalvoti sprendimą ir išdrįsti keisti situaciją į tau palankią. Toks galėtų būti pokyčių receptas. Kodėl taip teigiu? Daugelis turi gebėjimų, bet nedrįsta keistis, bandyti, nes jie nori būti visada tobuli, o ir sugalvoję kažką naujo jie nepasitiki savimi, nes galvoja, kad tai yra nereikšminga…

 

– Pats irgi esate kūrybinga asmenybė. Prieš kelerius metus su žmona pristatėte naują literatūrinį formatą vaikams – žaidybinių knygų seriją. Kaip ugdote savo kūrybiškumą?

– Šiuo metu savo laisvalaikį skiriu pedagogikos studijoms pabaigti, tad kūrybai laiko nelabai ir lieka. Manęs daugelis klausia, kiek knygų esu parašęs, bet aš net nežinau skaičiaus, tad kiekvieną kartą reikia skaičiuoti ir tikslintis. Mes su visa šeima rašome knygas vaikams, esame sukūrę Mėgintuvėlio personažą bei prekinį ženklą, kuris džiugina vaikus eksperimentais bei įdomiu mokslu. Smagu, kai tavo autografą medžioja gerbėjai, kurie turi visas knygas, tėveliai pasakoja, kad vaikai laiko jas po pagalvėmis arba kiekvieną dieną nešasi į mokyklą ir skaito, skaito….

Brangiausia man knyga – „Mėgintuvėlis kariuomenėje”, nes ją rašiau savo sūnui Lukui. Knygoje atskleista karinė operacija „Patriotas”. Tai buvo pranašiška knyga, vėliau 2017 m. prof. Liudas Mažylis surado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto originalą. Kodėl taip sakau? Mėgintuvėlis su draugais ieškojo to paties akto, bet nerado, o profesoriui pavyko užbaigti šią sudėtingą ir labai svarbią misiją. Taigi savo kūrybiškumą skatinu rašydamas ir dabar jau brandinu dviejų knygų idėjas, laukti liko visai nedaug.

– Šiuo metu dėstote Lyderystės ir metodinio rengimo centre, daug kalbate apie visų laikų žmonijos temą – lyderystę. Kokie lyderystės principai būdingi mokytojui?

– Aš galiu paaiškinti labai paprastai ir suprantamai, kas gi ta lyderystė yra – tai paprasčiausias bendravimas tarp žmonių siekiant tikslo. Ir nebūtina būti vadovu, vadu ar viršininku, kad būtum lyderiu. Kiekvienas iš mūsų taiko lyderystės principus to patys nesuvokdami. Bet, jei esi mokytas ir sugebi suprasti, ko reikia kiekvienam žmogui, dirbi daug efektyviau nei paprasčiausiai duoti komandą ar įsakymą ir tikėtis, kad ji bus įvykdyta. Tik robotai, gavę komandą (skaitmeninę informaciją), ją išpildo būtent taip, kaip ji buvo duota, ir būtent taip, kaip jis buvo suprogramuotas ją įvykdyti. Ar tu vadovausi, ar mokysi vaikus, suaugusiuosius, visose aplinkose būtina taikyti lyderystės principus. Juk tai labai paprasta suvokti, nes mokytojas su mokiniais siekia to paties tikslo – ilgalaikio išmokimo. Atkreipkite dėmesį į žodį „ilgalaikio”, jis būtent toks ir turi būti, nes dažnu atveju pedagogai vis reikalauja iškalti ir atkartoti informaciją vietoj to, kad stengtųsi išmokyti vaikus mąstyti, konstruoti išmokimą veikiant.

– Karininko darbas neatsiejamas nuo misijų pavojinguose pasaulio taškuose. Gal prisimenate įdomią istoriją, nutikusią karinėje misijoje?

–  Esu buvęs Afganistane, šiandien prisimenu, kai ir ten teko pritaikyti pedagogines kompetencijas, rengiant Afganistano policijos pajėgas. Idėja kilo netikėtai, susiklosčius tam tikromis aplinkybėms, kai negalėjome vykdyti savo tiesioginių funkcijų. Pasiūlau vadovybei pradėti rengti policininkus tam, kad jie galėtų vykdyti užduotis kartu su mūsų pajėgomis. Ši idėja sulaukė pritarimo, parengėme su grupe mokymo programą, suderinome ir netrukus jau pradėjome rengimą. Atvykdavome į miesto centrą, į policijos nuovadą, vieni grupės kariai saugodavo, o aš su vertėju mokydavau. Pradėję mokymus padarėme policininkams korteles su nuotraukomis ir vardais, kad jie jaustųsi ypatingais, o mes žinotume jų vardus. Vieną rytą atvykę tikrinome dalyvius ir minioje pastebėjome nematytą policininką, jis turėjo kortelę, tačiau nuotrauka buvo ne jo. Kilo įtarimas, kad gali būti išpuolis prieš mus, ėmėmės saugumo priemonių. Nerodydami, kad turime įtarimų, greitai sukontaktavome su policijos nuovados viršininku, jis kaip koks didvyris, šoko prie to menamo policininko, aprėkė jį, atėmė kortelę ir jį išvarė. Žinote, kas nutiko? To jaunuolio brolis iš tikrųjų buvo mūsų kursų dalyvis, tik tą rytą negalėjo atvykti į kursus, tad davė savo policininko uniformą, dokumentus ir nusiuntė savo brolį, nedirbantį policijoje, jam atstovauti. Taigi, jei nori mokytis, rasi būdu kaip įgyti žinių…

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE