Greitis, lankstumas, judesių koordinacija, plastika ir aikčioti verčiantys triukai: įspūdingi šuoliai, persivertimai, kūlversčiai ir salto suktukai ore… Grožis, už kurio slypi begalinis užsispyrimas ir daugybė skaudžių kritimų, sumušimų, nubrozdinimų ir mėlynių. Visa tai – gatvės akrobatika: parkūras, gimnastika, kovos menai ir šokiai viename, atliekami gatvėje, pievoje, paplūdimyje ir bet kur, kur tik yra pakankamai erdvės. Apie šį sportą, leidusį paragauti kino dublerio duonos ir nusifilmuoti tokiuose filmuose kaip Emilio Vėlyvio „Redirected“, Roberto Mulano „Mes dainuosim“, BBC televizijos seriale „Karas ir taika“, kalbamės su Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus Inžinerijos bataliono logistikos operacijų vyresniuoju karininku vyr. ltn. Česlovu Petruškevičiumi.
Česlovai, pradėkime nuo tradicinio klausimo: kada susidomėjote akrobatika ir kuo ji Jus sužavėjo?
Būdamas maždaug 16 metų pamačiau vaizdo įrašą internete, kuris mane suintrigavo. Su draugu nusprendėme pabandyti ir išmokti keletą triukų, salto. Po kelių bandymų ir „užsikabinom“. Pradėjom treniruotis vis daugiau ir daugiau, rasdami bendraminčių ir tobulėdami, kiekvieną dieną išmokdami kažką naujo. Tiesiog su kitais, savarankiškai besitreniruojančiais, susirinkdavome miesto centre ar prie ežero ir tobulinome įgūdžius, vis bandėme naujus judesius ir triukus. Gatvės akrobatika labiausiai žavi tuo, kad tai yra judėjimo menas, geras saviraiškos būdas ir visiškai laisvas sportas, kur kiekvienas atletas turi savitą judesių stilių.
Ar norint užsiimti akrobatika reikia turėti kažkokių išskirtinių fizinių savybių?
Norint išmokti akrobatinių triukų, visų pirma reikia noro ir užsispyrimo, o tik tada fizinių savybių, kurios ir tobulinamos treniruojantis. Didžiausias trukdis šiame sporte yra baimė, kurią kaskart įveiki su kiekvienu nauju šuoliu ir treniruote. Po kurio laiko supranti, kad tai, kas atrodė tikrai baisu, pavyzdžiui, apsiversti ore, jau yra visiškai normalus judesys − toks pats, kaip atsispaudimas ar pritūpimas.
Žiūrint į Jūsų atliekamus akrobatinius triukus atrodo, kad viskas pavyksta be didesnių pastangų. Ar taip yra iš tikrųjų? Kiek laiko skiriate treniruotėms?
Kai kuriuos triukus darant pastangų visiškai ir nereikia. Po daugybės valandų treniruočių tai tampa visiškai paprasta. Tačiau, kad taip būtų, fizinė forma turi būti palaikoma nuolatos. O ir paprastų triukų niekada neužtenka, visada norisi pašokti aukščiau, apsisukti ir daugiau, ir greičiau. Tam pastangų tikrai prireikia. Anksčiau treniruodavausi gerokai dažniau, vos ne kasdien, nes buvo daugiau laisvo laiko, dabar bent 1-2 kartus per savaitę.
O kaip atsidūrėte filmavimo aikštelėje?
Dažnai treniruodamiesi su draugais viešose vietose atkreipdavome į save praeivių dėmesį. Taip vienos treniruotės metu susipažinome su kaskadininku, kuris pasiūlė išbandyti pritaikyti savo įgūdžius praktiškai. Susidomėjome, nuvykome į treniruotę su kaskadininkų komanda, parodėme, ką sugebame, pasimokėme iš patyrusių kaskadininkų. Po kelių savaičių gavau pasiūlymą dirbti su kaskadininkų komanda ir nusifilmuoti Emilio Vėlyvio filme „Redirected“ kaip Oliverio Jacksono dubleris.
Taigi, tapote kaskadininku?
Būtų neteisinga mane vadinti kaskadininku, aš − tiesiog akrobatas. Tam, kad galėtum iš tikrųjų vadintis 
kaskadininku reikia labai daug išmokti. Tai sunkus ir ilgas darbas, ne šiaip paprastas laisvalaikio užsiėmimas. Kaskadininkas turi mokėti įvairių kovos menų, valdyti žirgus, kardus, mokėti nardyti, lipti, akrobatinių triukų ne tik ant žemės, bet ir dideliame aukštyje. Tam yra specialios mokyklos, bet ne Lietuvoje.
Sakoma, kad pirmas įspūdis būna pats stipriausias. Kokį triuką filmavimo aikštelėje atlikote patį pirmą? Ar labai jaudinotės dėl to, kad viskas pavyktų?
Filme „Redirected“ pirmą filmavome sceną, kur keturi pagrindinių aktorių dubleriai bėga mišku, staiga išnyra ant stataus upės skardžio, šoka nuo jo, krenta, ridenasi ir įvirsta į upę. Darėme keturis dublius. Visus kartus buvo baisu tiek dėl pačio šuolio, tiek ir dėl filmavimo. Bet tas jauduliukas ir adrenalinas yra nerealus jausmas. Viskas pavyko sėkmingai, tik paskutinio šuolio metu šiek tiek stipriau nukritau ant sprando − kelios dienos lengvo skausmo ir viskas vėl gerai.
Kokių triukų dar yra tekę atlikti kaip dubleriui ir kuris patiko labiausiai?
Filmuose dubleriai daro viską, kas filmuojant nesaugu aktoriams. Keletą kartų teko vaidinti, kad mane nušauna ir nuo kur nors nukristi. Labiausiai patiko scena, kur aktorius išmetamas pro langą. Teko su stiklais šokti į lauką, kristi ant stalo ir žemės, atrodyti be sąmonės. Jaudinausi, nes viską reikėjo atlikti iš pirmo karto, jokių apsaugų − tik su šortais ir marškinėliais. Tai buvo tikrai smagi patirtis.
Neatrodo, kad šis pomėgis būtų saugus. Ar nejaučiate baimės susižaloti? Ar esate patyręs rimtų traumų?
Mano nuomone, sudėtingų triukų filmavimo aikštelėje nesu atlikęs, todėl traumų beveik ir išvengiau. Tačiau treniruojantis akrobatikos, traumos neišvengiamos. Buvę nemažai skaudžių kritimų ant veido, galvos, o patempimai, sumušimai ir nubrozdinimai yra kasdienybė. Tik gal bėgant metams treniruotės tampa atsargesnės, bet, jei nori tobulėti, pasiekti tikslų, manau, rizikuoti tiesiog reikia. 
Žiūrėdamas kino filmus analizuojate, kaip atliekamas vienas ar kitas triukas?
Dažnai atkreipiu dėmesį į kai kuriuos triukus. Visada įdomu pagalvoti, kaip tai padaryta, stebėti be galo profesionalius kaskadininkus. Kartais pasižiūriu internete, kaip tie triukai buvo nufilmuoti, nes kartais vos kelias sekundes filme rodomas epizodas iš tikrųjų gali užtrukti be galo daug laiko jį filmuojant filmavimo aikštelėje.
O ar pačiam niekada nebuvo kilusi mintis tapti profesionaliu kaskadininku? Tarnyba kariuomenėje ir akrobatika viena kitai labiau padeda ar trukdo?
Akrobatika apskritai man suteikė labai daug pasitikėjimo savimi. Pačių akrobatinių triukų tarnyboje naudoti galbūt nereikia, bet treniruočių metu tobulinu kūno ištvermę, jėgą, koordinaciją, reakciją ir lankstumą. Aišku, viso to nedaryčiau, jei tai neteiktų man džiaugsmo. Kiekvieną naują triuką išmokęs, atlikęs – pasieki savo tikslą, o tai puikus variklis judėti pirmyn. Tai panašu į tarnybą. Kai susipažinau su kaskadininkų darbu ir pradėjau filmuotis, aš jau tarnavau kariuomenėje, o abiejų veiklų suderinti ir profesionaliai tuo užsiimti, manau, neįmanoma. Pasirinkau tai, ką sugebu geriau ir tai, ką turėjau pasirinkti, bet kaskadininkų darbu visada žaviuosi.
Ačiū už pokalbį. Sėkmės įvaldyti naujų akrobatikos triukų ir nepatirti didesnių traumų!
Lietuvos kariuomenės informacija
