XX amžius kupinas karų, mokslinių laimėjimų, ekonominio klestėjimo ir politinių konfliktų.
Vengdami grėsmės (būti išnaudoti ar sužaloti kareivių), žmonės bėgo iš kaimo į miestą, iš miesto – į miškus, iš Tėvynės – į svetimą kaimyninę valstybę tik tam, jog išliktų gyvi ir surastų prieglobstį, pastogę bei maisto. 1939 metais, prasidėjus Vokietijos kariniams veiksmams Lenkijos teritorijoje, Lenkijos-Lietuvos pasienyje būrėsi besitraukiantys Lenkijos kariuomenės kariai, kurių dalis vėliau, perėjusi sieną, buvo sustabdyta Suvalkų Kalvarijos pasieniečių.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, nacistinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, Lietuvą kaip neutralią ir kaimyninę valstybę užplūdo pabėgėliai: lenkų kariai, karininkai, generolai, civiliai. Taip atsirado pagrindas steigti karo belaisvių ir internuotojų stovyklas, kuriose buvo apgyvendinami ir išlaikomi pabėgėliai. Puiki vieta savo geopolitine padėtimi stovyklai steigti buvo Suvalkų Kalvarija.
1939 metų rugsėjo 17 dieną III pėstininkų divizijos vadui buvo įsakyta Jakiškių dvare formuoti I internuotojų stovyklą, kuri rugsėjo 27 dieną perkelta į Suvalkų Kalvariją, nes čia buvo paruoštos 3 aukštų geros mūrinės kareivinės.
Prisiminimuose, greta mūrinių taip pat minimi ir mediniai pastatai, stovykla juose veikė iki pat likvidavimo.
Sulaikytųjų giminaičiai prisimena, jog dalis areštuotų buvo apgyvendinami ir vietos gyventojų būstuose. Kalvarijos stovykla buvo įrengta dar Rusijos imperijos laikais pastatytose kareivinėse. Ši stovykla išsiskyrė tuo, kad daugumą jos kalinių sudarė lenkų internuotieji karininkai, tą patvirtina ir buvusių stovyklos kalinių prisiminimai. To meto šaltiniai mini apie 900 (iki tūkstančio sulaikytųjų) iš kurių eilinių buvo apie 100, likusieji – skirtingų laipsnių karininkai.
1939 m. rugsėjo mėn. pabaigoje Kulautuvoje veikė atskyrimo stovykla, iš kurios 1939 m. gruodžio 11 d. išsiųsta karininkų (daugiausiai jaunų) į naująją stovyklą Kalvarijoje. Internuotuosius konvojavo tik Lietuvos karo policija. Karo policijos mokyklos kariai dažniausiai internuotus lenkus lydėdavo iš Kauno karo ligoninės ar Kauno komendantūros karo kalėjimo į Ukmergės, Rokiškio, Palangos, Kulautuvos, Kalvarijos stovyklas. Palydovais buvo skiriama po kareivį vienam internuotajam, didesnei grupei (apie 30 internuotųjų) – penki KPM kariai (grandiniai arba puskarininkiai), eiliniams kariams tokios užduotys nebuvo skiriamos
Šiose stovyklose gyvenimas buvo kitoks nei civilių, gyvenančių už stovyklos ribų. Tačiau abi pusės turėjo laikytis nustatytos tvarkos ir taisyklių. Pirmiausia, internuotieji buvo registruojami. Visi kareiviai ir karininkai nurodė savo laipsnius, tačiau nebuvo užregistruota nė vieno policininko. Pareigūnų buvo, tačiau jie slėpė savo tikrąsias pareigas ir prisistatydavo eiliniais kareiviais, apsirengusiais lenkų uniformomis.
Stovyklose valstybės nustatytų reikalavimų turėjo laikytis visi internuotieji, buvo baudžiami pagal tarptautinius aktus – Haga VI, taipogi V konferencijos sprendimus ir 1929 m. liepos 27 dienos Ženevos konferencijos nutarimus. Bausmę skirdavo teismas. Pasitaikydavo, kad sulaikytieji bandydavo bėgti iš stovyklos į civilizuotą gyvenimą: ieškoti nuotykių, artimųjų arba tiesiog „pasiilgo karo fronto“. Tam buvo sudarytos papildomos taisyklės pagal kurias kariai buvo skirstomi į kuopas, kuopos – į grupes.
Kuopą sudarė 151 žmogus, o būrį tik 50. Jie patys tvarkė stovyklos vidų, jos kiemą, rūpinosi švara. 1939 metų „Suvalkų krašto“ straipsnyje „Lenkų karininkų stovykla Kalvarijoje“ Nr.46 (101) trumpai aprašoma lenkų padėtis 1939 metais. Kaip rašo straipsnio autorius Vl. Pauliukas, „ …internuotojų virtuvėje radau beverdant maistą lenkų liktinį puskarininkį Kažucharį Mikolį.“
Matyti, kad kaliniai buvo maitinami kaip karininkai, bet ne kaliniai, taip išlaikant pagarbą statusui ir skiriant pakankamą finansavimą.
„Kareivinių rūmuose“ buvo centralinis šildymas, vonios, kuriomis kas šeštadienis naudojosi įkalintieji. Su savimi karininkai turėjo daug daiktų. Drabužiai, pinigai, dokumentai, higienos priemonės ir visa kita, kas pravertė išgyvenimui, stovyklos gyventojams buvo paliekama, tačiau visi aštrūs daiktai ir ginklai – konfiskuojami. Visi kiti nereikalingi daiktai gabenami į kariuomenės sandėlius.
Kalvarijos stovykloje, kaip ir kitose, vykdavo susirašinėjimai tarp internuotojų, laiškuose įkalintieji pasidalindavo patirtimi, nuomone apie stovyklos gyvenimą, sąlygas joje. Korespondencijoje Kalvarijos stovyklos gyventojai skundžiasi nepakenčiama tvarka, nors maistas ir skanus, bet geriau, kaip rašoma, čia nepakliūti, kiti baugina savo draugus teigdami, jog juos gali apgyvendinti psichiatrinėje ligoninėje – toks sprendimas pažemintų lenko karininko garbę.
Stovykloje dažnai kildavo konfliktų tarp lenkų karininkų, Vl. Pauliukas pristato štai tokią situaciją: „viename kambaryje gyveno du to paties laipsnio karininkai, vienas iš jų užprotestavo, jog jie nėra lygūs ir gyventi kartu negali, nes vienas iš jų yra atsargos, o kitas – kadro karininkas“.
Laisvalaikiu stovyklos sulaikytieji galėjo užsiimti norima veikla: sportuoti, žaisti kortomis, šaškėmis, atsiskyrusieji skaityti knygas. Stovyklos „gyventojai“ kiekvieną dieną turėjo galimybę pasivaikščioti iki 4 val. Gavus stovyklos komendanto leidimą, internuotiesiems buvo leista organizuoti žaidimus, koncertus, skaityti paskaitas. Nedraudžiama išpažinti tikėjimo, katalikybę praktikuojantiems lenkams leista atlikti apeigas, mišias. Taip pat internuotiesiems buvo leista šventadieniais eiti į bažnyčią. Tai buvo jų teisė ir lietuviai jos nenaikino, tik apribojo judėjimą. Svarbiausias draudimas, kurio pažeisti negalėjo internuoti asmenys, – nedėvėti civilių drabužių. Visi stovyklos gyventojai vilkėjo savo karines uniformas, kiekvienas buvo pažymėtas skiriamaisiais ženklais. Svarbu paminėti ir tai, jog stovyklos buvo aprūpintos medicinos personalu, kuris rūpinosi sveikata ir savijauta.
Sulaikytieji nebuvo visiškai atskirti nuo pasaulio ir artimųjų. Pagal internuotojų pasimatymų su pašaliniais asmenimis taisykles jiems buvo leista pasimatyti su šeima, vaikais, žmonomis arba draugais. Lenkų karininkų žmonos keliavo į stovyklas, ieškodamos informacijos apie vyrus. Kaip liudija vieno iš Kalvarijoje kalinto karininko Rogalskio dukra, „ …motina nusprendė eiti (tuo metu gyveno Gardine) , ji norėjo sužinoti, ar mano tėvas tikrai gyvas, ar ne. Persirengė ir pasiskolino batus (jie baisiai trynė), bet ji nuvyko <…> komendantas pasakė, kad jos vyras yra stovykloje, ir gali jį pamatyti“. Pasimatymai stovyklos gyventojams buvo galimi du kartus per savaitę. Atsižvelgiant į tai, kad internuotieji siekė užmegzti pastovius ryšius su kitų stovyklų asmenimis, dėl to žmonos vykdavo į kitas stovyklas ir perduodavo informaciją, laikinai pasimatymai buvo uždrausti, vėliau atnaujinti pasimatymai bet sumažintas lankytojų skaičius. Kaliniai galėjo rašyti laiškus, juos gaudavo labai intensyviai, o nuo 1939 metų spalio 20 dienos stovyklos gyventojams buvo suteikta galimybė rašyti laiškus ir į užsienį, tačiau jų laiškai turėjo būti trumpi bei cenzūruoti. Dėl informacijos skelbimo ribojimų 1940 metų balandžio 8 d. internuotiesiems buvo uždrausta susirašinėti ir siųsti laiškus į kitas stovyklas, nes laiškuose aptarinėdavo savo planus ir veiksmus.
Svarbu pastebėti, kad laikantis griežtos dienotvarkės, higienos reikalavimų, nustatytų elgesio normų bei medicininės priežiūros nurodymų, stovyklose nekildavo ligų epidemijos, tad ši sritis buvo labai stabili ir nekėlė papildomų problemų. Nesvarbu, kiek buvo kontroliuojamos gyvenimo sąlygos, mirties atvejų dėl vienų ar kitų priežasčių pasitaikydavo. Šiuo klausimu stovykla taip pat turėjo ir savo ritualus. Mirę internuotieji asmenys buvo palaidojami kapinėse, laikantis visų apeigų, o visi asmeniniai daiktai atiduodami mirusiųjų giminaičiams, artimiesiems. Liudijama: „ …buvo labai gražios mirusio lenko kareivio laidotuvės. Iš kareivinių iki kapų visi pėstute ėjo karininkai ir labai gražiai giedojo, visi su uniformomis“. Taigi, ir mirusiems kaliniams buvo atiduodama tinkama pagarba bei leidžiama jų bendražygiams iškilmingai atsisveikinti, dar daugiau- tai vyko viešai, stebint ir neprieštaraujant vietos bendruomenei.
Kariai palaikė pozityvius santykius su sutinkamais vietos gyventojais, stovykloje netgi lankydavosi mokiniai lydimi mokytojų ar kunigo. Stovyklose t.p. buvo stengiamasi pasirūpinti ir dvasiniais poreikiais, švietimu bei kultūriniu gyvenimu. Gyvenimas stovyklose virė, todėl kaip ir mieste, taip ir stovyklose buvo įsteigtos bibliotekos, kurias prižiūrėjo patys internuotieji. 1939 metų laikraštyje „Suvalkų kraštas“ Nr.46 (101) pateikiama informacija apie lietuvių kalbos pamokas. 200 (iš jų – 48 vilniečiai) karininkų stovyklos viršininkui pareiškė norą mokytis lietuvių kalbos. Progimnazijos direktorius Košys ir lietuvių kalbos mokytojas Šalkauskas sutiko mokyti, organizuoti kalbos pamokas tik 48 lenkams, kurie anksčiau gyveno Vilniaus krašte. Visi kiti norą pareiškę internuotieji negalėjo mokytis. Pamokos vyko internuotojų stovyklos patalpose . Laikui bėgant, stovykloje atsirado radijo imtuvai – buvo leista klausytis radijo laidų, tačiau kai kaliniai, išgirdę žinias, pradėjo skleisti gandus, buvo leista klausytis tik lietuviškų radijo laidų.
Santykiai tarp stovyklos gyventojų ir „sergėtojų“ buvo šilti, draugiški ir malonūs. Majoras P. Jakštas pranešė stovyklos viršininkui apie lietuvių ir lenkų santykius: „…įvairūs stovyklos pareigūnai, tiek civiliniai tarnautojai, tiek kariai, tuoj pradeda draugauti su lenkais, girtuokliauja, kortuoja, atneša degtinės, išneša laiškus ir t.t “. Kalvarijos stovykloje, kaip ir dažnoje kitoje, buvo „geradarių“, kurie užmegzdavo ryšius su vietos lenkais. Taip internuotieji turėjo galimybę pabėgti, o vietos lenkai juos slėpdavo, jais rūpinosi ir išlaikė.
Lietuvos Vyriausybei teko atlaikyti diplomatinį Vokietijos spaudimą internuotųjų klausimu, nes jų daug pabėgo į užsienį ir stojo kovoti prieš Vokietiją. Kulautuvos brigados generolas Pšezdieckis nesilaikė nustatytos tvarkos ir nesutarė su administracija, nes per daug pataikavo lenkams laužydamas taisykles. Dėl savo „išpuolių“ prieš stovyklos komendantą patyrė pašaipų ir patyčių iš karininkų. Tam, kad išgelbėtų savo garbingą vardą ir postą, Pšezdieckis pareiškė norą būti perkeliamas atlikti savo pareigų į kitą internuotojų stovyklą, esančią Suvalkų Kalvarijoje.
1939 m. generolui sėkmė palankiau šypsojosi dirbant Suvalkų Kalvarijos internuotojų stovykloje nei Kulautuvos. Čia jis buvo laikomas neoficialiu stovyklos „viršininku“ , kurio nuomonės paisė visi. Tačiau šis „neoficialus viršininkas“ turėjo savų būdų, kaip savo pusėje išlaikyti ištikimybę.
Nepaklusniems stovyklos gyventojams jis grasino karo frontu, kitaip tariant, karo lauko teismu. Jis draudė internuotiesiems išvykti į SSRS arba į Vokietiją, iš 300 nepaklusnių karininkų išvyko tik 59. Kaip pažymi Gintautas Surgailis, Pšezdieckis į Vokietiją leido vykti karininkams, kurie buvo 45 metų ir vyresni, iš 500 karininkų išvyko tik 154. Generolas nepamiršo paleistiems internuotiesiems duoti instrukcijų, kitaip tariant, jis paaiškino, kaip jie turi gyventi, ką sakyti ir ko nesakyti, ką veikti ateityje.
P. Gaučys, URM (Užsienio reikalų ministerijos) tarnautojas, 1940 metų vasario 29 dieną buvo komandiruotas į Suvalkų Kalvarijos stovyklą. Čia, pasijutęs lyg beprotnamyje, rašė: „…arčiau pasižiūrėjus, į internuotų karininkų gyvenimą, Suvalkų Kalvarijoje, atrodo, lyg jie būtų bepročiai ar vaikai. Nieko nedirbdami, jie laiką praleidžia ginčydamiesi, ką karui pasibaigus reikės daryti su Lietuva. Vieni jų siūlo tiesiog Lietuvą prijungti prie Lenkijos, kiti – labiau liberalesni, mano, kad Lietuvai reiktų duoti autonomiją, paliekant ją Lenkijos ribose“.
URM tarnautojas, piktindamasis lenkų karininkų kalbomis, taip pat pristato ir karininkų planus bei tikslus: „…tuo nepasitenkindami, jie jau suspėjo iš savo tarpo paskirti būsimai provincijai pareigūnus: apskričių komendantus, teisėjus, inžinierius ir t.t..Ir dabar pešasi dėl vietų, girdi, anas kapitonas paskirtas Marijampolės komendantu, o aš pulkininkas – Kalvarijos“.
Nors lenkams ir buvo suteikta pagalba, tačiau jų noras turėti savo įtakoje Lietuvą bei Vilniaus kraštą nesikeitė.
Arūnė Vaičiūnaitė- Levuškinienė
Skaiva Koskutė
