Fronte tradiciškai tas pats, tačiau Rusijos pajėgų aktyvumas didesnis. Anksčiau savaitgalį jie kiek aprimdavo, ypač sekmadienį, dabar matome priešingą vaizdą – aktyvumas šiek tiek padidėjo šeštadienį ir nenukrito, o didėjo ir šiandien. Tačiau tai ne kažkoks pasiruošimas didesniems įvykiams, o tiesiog reakcija į įvykius Kryme. Be abejo, ir į Pamaskvyje susprogdintą panelę Darją Duginą.
Tuo pačiu stebime keistoką tylą iš Kremliaus. Nors loja visi propagandistai ir plyšta socialiniai tinklai, Rusijos agresijos (gynybos) ministerija ir pats Kremlius iš esmės tyli. Krymas sproginėja ir dega, kelios dienos ir naktys virš jo skraido ir atakuoja ukrainiečių dronai, o Maskva tyli.
Sakyčiau, kad matome ir tam tikrą pasimetimą – Kremliuje nesitikėjo tokių vis dažnėjančių atakų, nuo kurių apsiginti visas militarizuotas Krymas nesugeba. Jo oro gynyba stiprinama, tačiau nuo Juodosios jūros laivyno štabą atakuojančio komercinio bepiločio ginamasi tik „kalašnikovo“ automatas – būtent jų šaudymo garsas aiškiai girdimas fone. Tai paskutinė, desperatiška priemonė, kuri irgi nepadeda. Nenustebsiu, jeigu tuoj pamatysime iš nevilties iš pistoleto į dronus šaudančius kontradmirolus.
Šiaip dronas yra sumažintas pirmo pasaulinio karo laikų lėktuvas, todėl su jais kovoti tiktų ir to meto priemonės. Taip, jis mažesnis, pataikyti sunkiau, bet įmanoma. Jeigu aš būčiau atsakingas už to nelaimingo Juodosios jūros laivyno štabo apsaugą, ištraukčiau iš sandėlių visus senus, nuo laivų nuimtus 12,7 mm kulkosvaidžius DŠKM, taip pat ir ne tokius senus 7,62 mm kulkosvaidžius ir pastatą bei patogias prieigas prie jo apstatyčiau ugnies taškų žiedu. Žinoma, labai praverstų tie šiuolaikiniai taikikliai, kuriuos su stambaus kalibro kulkosvaidžiais naudoja NATO, tame tarpe ir Lietuvos, kariuomenės, bet rusai jų banaliai neturi. Akivaizdu, kad šiandien tai vienintelė priemonė, kuo matrosai gali ginti savo vadovybę nuo teisėto ukrainiečių keršto.
Šiaip dėmesį nuo Krymo gana vykusiai nukreipė Duginos žūtis. Tikslas tikrai nebuvo toks, bet šiek tiek nuėmė. Nes šiaip taikinių Kryme atakos yra kur kas svarbesnis dalykas, dėl kurio Kremliuje ir kilo tas pasimetimas. Laikinas. Rusai tuoj atsigaus ir imsis veiksmų. Tuo labiau, kad jie ir šiaip, pasak ukrainiečių, kažkam ruošėsi rugpjūčio 24 d. Priminsiu, kad tai valstybinė Ukrainos šventė, o kartu – 6 mėnesiai nuo įsiveržimo vasario 24 d.
Nors, prisipažinsiu, skirtingai nei ukrainiečiai aš nemanau, kad rugpjūčio 24 d, bus kokia nors išskirtinė. Rusai turėjo pradėti didesnį puolimą jau prieš savaitę, bet ukrainiečių ugnis jiems neleido to padaryti. Iš esmės abi pusės artilerijos ugnimi ir aviacijos atakomis viena kitai neleidžia sukaupti didesnes pajėgas puolimui. Tokia dabartinio karo specifika – sutelkti tokias kariuomenės mases kaip per antrąjį pasaulinį labai sudėtinga, nes ugnies priemonės pasiekė naują kokybinį lygį, o apsaugos nuo jų priemonės stovi vietoje.
Tačiau tai nėra jokia naujiena, vėlesniajame šaltojo karo etape NATO valstybės jau buvo tam pasiruošę, tik daug kas pamiršo, kadangi paskutiniais metais gyveno karo su visokiais sukilėlių pasipriešinimo patyrimais. Aš nepamiršau, pernelyg daug laiko praleidau studijuodamas sovietų ir NATO šaltojo karo laikų statutus ir įvairius kitus dokumentus, tame tarpe ir išslaptintus. Nieko naujo po saule, aš jums pasakysiu.
Kaip ir prognozavau anksčiau, nuo rugpjūčio vidurio tampa vis karščiau.
Šiandien buvau puikiame Kauno kamerinio teatro spektaklyje, kurio režisieriai buvo ukrainiečiai. Puikus darbas, paliesta labai aktuali tema. Tai ir yra tai, kuo mes galime ir privalome padėti Ukrainai. Kad karo iš ten išvyti žmonės pas mus jaustųsi saugiai ir kaip namuose. Juk svarbu ne tik karinė parama, reikia ir žmogiškos šilumos. Smagu matyti, kad Lietuvoje tą nuoširdžiai ir nepailstamai daro daugybė žmonių.
Slava Ukraini!
