Lietuvos dvarai – svarbus mūsų istorijos, kultūros ir architektūros paveldas. Ne vieną paslaptį jie saugo, ne vieną istoriją mums galėtų papasakoti. Vieni jų virto griuvėsiais, kiti atgimė ir šiandien švenčia naują savo aukso amžių.
Su lenkų keliautoja po Rytų Europos kraštus ir keliolikos knygų autore Katažina Venglicka (Katarzyna Węglicka) keliavome po Sūduvos dvarus 2019 m., prieš pat pandemiją. Šias keliones aprašėme ir mūsų portale. Šiais metais nusprendėme tęsti pažintį su Lietuvos dvarais ir dvarvietėmis. Ir prieš ketverius metus, ir dabar Katažina – mūsų kelionių sumanytoja ir gidė.
Netoli sienos su Lenkija yra keturi įdomūs Lietuvos dvarai. Rudaminos, Aštriosios Kirsnos ir Būdviečio dvarus lankėme prieš ketverius metus. Šiandien mūsų kelionės tikslas – Bulakavo dvaras.
Pasitelkime navigaciją. Ji mums rodo, kad išvažiavę iš Punsko įveiksime maždaug 20 km, o kelionės tikslą pasieksime po 25 min. Visai netoli. Važiuojame į rytus Kreivėnų link. Sukeldami didelius dulkių debesis dardame duobėtu žvyrkeliu per Senuosius Alksnėnus. Ties Senąja Radiške automobilio ratai, pajutę asfaltą, sukasi smagiau. Pasukame dešinėn. Prieš mus Kalniai, Miklausė, Būdvietis. Neprivažiavę Aštriosios Kirsnos, sukame į dešinę. Už kelių kilometrų navigacija praneša „Jūs pasiekėte kelionės tikslą“. Esame Bulotiškėje (taip kartais vadinamas Bulakavas).
Akį patraukia neįprastų formų stačiakampis oficinos pastatas su keturių kolonų portiku. Lietuvoje oficinose įsikurdavo dvare dirbantys tarnai. Statydamas šią oficiną, dvaro savininkas Tadas Karenga stengėsi „kopijuoti“ Aštriosios Kirsnos rūmus, kurie pasižymi tokiu pačiu stačiakampiu kubu su keturių kolonų portiku.
Už oficinos merdi kiti dvaro pastatai: rūmai, svirnas, ledainė bei antra oficina. Pasivaikščiojus po dvaro ansamblį, galima aptikti keleto buvusių pastatų liekanas, tvenkinį, sodo ir parko fragmentus.
Bulakavo dvaro sodyba unikali išskirtiniu išplanavimu. Ją sudaro įdomaus urbanistinio stiliaus uždara aikštė. Ūkiniai trobesiai ir kiti pastatai atgręžti į dvaro centrą.
Centriniai rūmai iš pradžių buvę vieno aukšto, su prieangiu ir kolonomis, panašiomis į šalia stovinčios oficinos kolonas. Deja, portikas buvo nugriautas rekonstruojant pastatą. 1940 m. rūmai buvo perstatyti, pastatytas antras aukštas, padidinti langai. 1960 m. kolūkio valdžia neatpažįstamai subjaurojo buvusius rūmus, užstatė trečiąjį aukštą.
XIX a. architektūros elementai išliko kituose pastatuose: oficinoje, svirne ir tvarte. Dar tebestovi dvaro rūkykla (ledainė) ir grūdų sandėlis. Pietinėje dvarvietės pusėje boluoja antrieji dviejų aukštų mūriniai rūmai su šalia esančiu rūsiu. Paskutinieji dvaro savininkai broliai Navickai nesutarė tarpusavyje. Vienas iš jų atokiau nuo dvarvietės pasistatė kitus, mažesnius rūmus.
Dvaras, pasak Benjamino Mašalaičio, knygos „Sūduvos krašto dvarai“ autoriaus, priklauso Jūratei Navickaitei-Linartienei, ikikarinių savininkų dukteriai, gyvenančiai JAV, Floridoje. Vasarą ji apsilankydavo šioje vietoje, planavo atgaivinti rūmus.
Keletas faktų apie šią dvarvietę.
Bulakavo dvaras rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1650 m. Tuomet šią teritoriją valdė Bulgakai.
Dvaras porą šimtmečių (iki XVIII a. pabaigos) priklausė Naruševičiams, kurie valdė keliolika Lietuvos ir Lenkijos dvarų. Pirmieji čia apsigyveno Stanislovas ir Ona (Sapiegaitė) Naruševičiai. Apie 1800 metus dvarą nusipirko Karenga. Jis perstatė medinį palivarko pastatą į klasicizmo stiliaus rūmus, pakeldamas jo prestižą iki dvaro lygio. Tuo metu šiai šeimai priklausė ir Aštriosios Kirsnos dvaras. Mirus Karengai, turtas atiteko keturiems sūnums. 1880 m. dvarą iš varžytinių nusipirko Arnoldai, vėliau – Bergermanai. Po Pirmojo pasaulinio karo iki dvaro nacionalizavimo (1940 m.) jis buvo Gavronskių žinioje. Ilgainiui šioje vietovėje susiformavo trys dvarai: Bulakava, Novaradziškės ir Aštrioji Kirsna.
XIX a. 8-ajame dešimtmetyje dvare lankėsi daktaras J. Basanavičius. Apie šį objektą jis rašė: „Jį tuomet turėjo nusamdęs suvokietėjęs Salkovski‘s iš Prūsų. Dvaro laukuose tuomet buvo randama didelis akmeninių kulkų „bombardoms“, iš kurių, regis, kryžiuočių į Rudaminos pilį šaudyta, pirmą kartą tokias didelias armotas čion 1380-81 metais atsigabenus, ir šitą pilį, kuri tada, regis, Naujapilis (Naupillen, Nawenpil) vadinosi, jie apšaudę ir sudeginę, sugavę apie 3000 belaisvių. Pačiame Bulokiškio dvare ant kiemo pas dvaro rūmus buvo didelė tų akmeninių kulkų krūva sukrauta.“
1888 m. abiejuose Bulakavo dvaruose gyveno 124 žmonės (119 lietuvių ir 5 baltarusiai), stovėjo 2 mediniai ir 3 mūriniai pastatai. Ūkiui priklausė 698 margai žemės.
Graudu yra, graudu liks. Dvaro rūmai stūkso užkaltais langais apleisti ir užmiršti. Apjuostas medžių eile reprezentacinis rūmų kiemas su apvažiavimu skendi krūmokšnių ir piktžolių apsuptyje. Nėra ir retų dvaro parko medžių, kurie barbariškai sovietmečiu buvo sunaikinti.
