„Kas kartą minint Mamos dieną, apima didžiulis džiaugsmas, nes mane sveikina visas pulkas. Žinoma, šiemet šventė bus kitokia. Bet girdėjau, kaip mano ketvertukas šnabždasi, kažkoks siurprizas bus”, – sako „Eurovaistinės” vaistininkė Aurelija Pranskevičienė – ketvertuko – septynerių Mato, Arijaus, Liepos ir Arno – mama.
– Ar prieš tuos septynerius metus tikėjotės ketvertuko?
– Ne, tikrai nesitikėjom. Pradžioje mums sakė, kad bus trynukai, bet per antrą echoskopavimą pamatė, kad laukiuosi ketvertuko. Buvo ir nuostabos, ir lengvo šoko. Mano senelis – iš dvynukų, iš tėčio pusės pusbroliai – iš trynukų. Aš ir pati, nežinau kodėl visą laiką galvojau, kad bus dvynukai, bet Dievas davė daugiau. Matyt, kad mažai nepasirodytų (juokiasi).
– Matas, Arijus, Arnas ir Liepa panašūs ar kaip tik labai skirtingi?
– Labai skirtingi – tiek išvaizda, tiek ir charakteriu. Matas, kaip sakau, – mūsų žvaigždė, visada nori būti dėmesio centre. Jei tik mokykloje reikia kokį eilėraštį scenoje padeklamuoti, niekada nepraleidžia progos. Scena jam kažkas, vau! Arijus –švelnus, meilus, ramus, pasiduodantis tiek brolių, tiek sesers įtakai. Visada stengiasi vengti konfliktų, net jei susipyksta su broliais dėl saldainio, jau geriau jį atiduos, nei velsis į ginčus. Liepa – auga princesės teisėmis, nes tiek iš vyro, tiek iš mano pusės seneliams yra vienintelė anūkė. Mėgsta puoštis, išranki ir rūbams. Kaip vienintelė mergaitė pasinaudoja ir savo padėtimi: jei kas nepatinka, iš karto perspėja, kad sesė yra viena ir ją reikia mylėti. Arnui aplinkinių dėmesys, priešingai nei Matui, visai ne prie širdies. Rimtas vyrukas ir šypsenos dažnai iš jo neišspausi.
– Karantinui užsitęsus iš daugelio tėvų tenka išgirsti, kad greičiau jis jau baigtųsi. Kaip jūsų ketvertukui sekasi po vienu stogu?
– Stogas jau po truputį kilnojasi (juokiasi). Ir vaikai, ir mes su vyru jau šiek tiek išvargom nuo buvimo namuose. Ketvertukas mano aktyvus: iki karantino berniukai karatė būrelį lankė, Liepa – šokius. Visa laimė, kad gyvename nuosavame name, tad bent kieme šiek tiek pabėgioja. Laukiu vasaros ir kada karantinas baigsis, tuomet galėsime išvažiuoti pas senelius, šiek tiek atsipūsti ir su žmonėmis pabūti.
– Dirbate vaistinėje ir nuo karantino pradžios teko darbinę aprangą pakeisti. Kaip vaikai į tai reagavo?
– Oi, jiems kilo milijonas klausimų. Pamenu, kai tik gavome apsaugos priemones, darbe apsirengiau ir paskambinau namo per mesengerį. Pamatę vaikai nustebo. Klausė: „Mama, ar tu nedūsti? Tiek daug visokių skydų tau ant veido. Ar gali kalbėti? Ar girdi, ką tau sako? Kas nutiko, kodėl tu taip apsirengei? Daug kalbėjomės ir aiškinomės, kas tai per virusas, kodėl jo reikia saugotis. Vėliau skambino ir močiutei pasiklausti, ar ir jai reikia tiek apsaugos priemonių darbe. Kai grįžtu po darbo, keletą minučių būna labai geručiai, paklausia, kaip jaučiuosi, ar kvėpuoju (juokiasi). Bet paaiškėjus, kad viskas gerai, grįžtam į įprastas mamos namie vėžias – prasideda įvairiausių pageidavimai.
– Sakoma, kad daugiausiai sveikatos priežiūros taisyklių vaikai išmoksta iš mamos, kokią taisyklę vaikams tenka dažniausiai priminti?
– Savo vaikus mokau, kad savimi reikia rūpintis visada. Nuo mažų dienų stengiuosi vaikams įskiepyti sveikos mitybos taisyklės. Man rūpi, kad jų mityba būtų subalansuota, todėl racione yra daug daržovių, saldumynus ribojame, bandome keisti sveikesne alternatyva – šviežiais arba džiovintais vaisiais. Aišku, leidžiu ir pasmaguriauti, bet tai būna tik pavalgius pietus, o ne vietoj jų. Taip pat mūsų šeimoje yra poilsio režimas, todėl vakare tenka pakovoti, kol nueiname miegoti, ypač vasarą, kai ilgi ir šviesūs vakarai. Be abejo, tenka dažnai priminti, kad prieš valgį svarbu nusiplauti rankas, o vakare – kruopščiai išsivalyti dantukus.
– Kokių dar sveikatos ritualų turite?
– Mūsų diena prasideda anksti, papusryčiavę išgeriame vitaminus, apsikabiname, apsikeičiame bučkiais ir mama keliauja į darbus, o vaikai į mokyklą, taip bent buvo iki karantino. Mūsų visa šeima geria multivitaminus, papildomai ir vitaminą D, kurio dažniausiai trūksta ir dėl to gali susilpnėti imuninė sistema. Artėjant rudeniui, papildomai vartojame ir ežiuolės preparatus bei vitaminą C. Judėjimas, sveika mityba ir vitaminai, mana, yra puikus derinys. Neseniai mūsų šeimoje atsirado šuniukas Bazas. Jis mums suteikia papildomos veiklos! Kiekvieną vakarą einame į pievą pabėgioti ir pasivaikštome ramiai po kvartalą, taip prieš miegą pakvėpuojame grynu oru.
– Ar vaikams įdomus medicinos pasaulis? Gal kuris nors ketina sekti mamos pėdomis?
– Vaikams labai patinka mamytės darbas, jei aš juos atsivežu į vaistinę, būna didžiausia pramoga. Oficina juos tarsi užburia: būna, pasislepia už stalčių ir stebi, kaip dirbu. Aišku, juos labai vilioja daugybė stalčių su daug dėžučių, knieti pačiupinėti ir paliesti jas. Vis klausia: „Mama, kaip tu viską atsimeni?” Anksčiau Matas sakė, jog bus vaistininkas, bet dabar nusprendė tapti policininku. Lieputė sakė, kad užaugus bus vaistininkė ir dirbs kartu su manim. Jai labai patinka baltas chalatas ir mintis, kad matytė padeda kitiems pasveikti.
– Kas jus paskatino tapti vaistininke?
– Kažkur devintoje klasėje pradėjau svarstyti apie šią profesiją. Iš vaikystės vis prisimenu gaminamų vaistų kvapą užsukus į vaistinę. Be to, tolima giminaitė buvo vaistininkė. Jos daug klausinėjau apie šią profesiją. Nors buvo laikas, kai galvojau ir apie meninę profesiją. Lankiau muzikos mokyklą… Bet savo sprendimu šiandien džiaugiuosi. Man patinka, kad galiu padėti, ypač paskelbus karantiną pasijutau labai reikalinga.
– Gyvenate Radviliškyje, o dirbate Šeduvoje. Kur smagiau dirbti – mieste ar nedideliame miestelyje?
– Man smagiau miestelyje. Per metus susipažinau su visais klientais ir jų ligomis. Čia žmonės ramesni, nėra tokios skubos kaip mieste, mielai išklauso visų patarimų. Man tai labiausiai ir patinka, kad galiu pasidalinti žiniomis ir padėti žmogui.
„Lietuvos sveikata”
