Klimato kaita – galimybės pietinių kraštų augalams?

Vienas iš agroklimatines sąlygas nusakančių rodiklių – aktyvios oro temperatūros sumos – yra skirtas vertinti vietovės terminiams ištekliams ir agroklimatiniam potencialui. Augalų vegetacija vyksta tik tada, kai pavasarį oro temperatūra pakyla virš tam tikros laipsnių ribos ir baigiasi, kai nukrenta žemiau. Laikoma, kad dauguma augalų pradeda aktyviai vegetuoti tuomet, kai paros vidutinė oro temperatūra yra aukštesnė nei 10 °C. Susumavus tokių parų temperatūrą per metus gaunama aktyvios temperatūros suma. Vis dėlto, oro temperatūra virš 10 °C gali pakilti ir vėlyvą rudenį, labai ankstyvą pavasarį ar net žiemą, t. y. laikotarpiu kuomet augalų vegetacija apskritai nevyksta, todėl aktyvios temperatūros sumos apskaičiuotos balandžio – spalio mėnesiais.

Svarbu pažymėti, kad įvairiems žemės ūkio augalams, vaismedžiams, uoginiams augalams augti ir pasiekti brandą reikalinga skirtinga temperatūros suma. Vieniems reikia daugiau, o kitiems – mažiau. Pavyzdžiui, kviečiams ar bulvėms reikia mažesnės aktyvios oro temperatūros sumos nei kukurūzams ar vynuogėms (suprantama, kad daug kas priklauso ir nuo augalo rūšies). Taip pat kiekvienam augalui įvairiose fazėse yra reikalinga tam tikra temperatūros suma, kad viena fazė pasibaigtų ir augalas galėtų pereiti į kitą fazę.

Viena iš priežasčių, kodėl įvairūs pietinių kraštų vaisiai negali Lietuvoje įprastomis sąlygomis augti ar subrandinti vaisių, yra nepakankamos aktyvios oro temperatūros sumos. Žinoma, gali būti ir daugiau priežasčių – per trumpas vegetacijos sezonas, per mažas Saulės spinduliuotės kiekis, per trumpa dienos trukmė ir kt. Tačiau kartu su kylančia oro temperatūra ir augančiais terminiais vietovės ištekliais atsiveria naujos galimybės ir naujų augalų veislių ar net rūšių auginimui. Visgi, kartu augantis orų ekstremalumas bei nepalankių reiškinių (kruša, šalnos ir kt.) pasikartojimas teigiamą oro temperatūros augimo poveikį gali stipriai sumažinti, todėl tik aktyvios oro temperatūros sumos augumu džiaugtis nevertėtų.

Pagal naują standartinę klimato normą (1991–2020 m. vidurkis) aktyviosios temperatūros suma Lietuvoje per vegetacijos sezoną (balandis – spalis) siekia vidutiniškai* 2438 °C (1 pav.). Didžiausi terminiai ištekliai yra pietvakarinėje Lietuvos dalyje, centrinės Lietuvos pietinėje dalyje ir Kuršių Nerijoje (2550–2620 °C), o mažiausi – Žemaičių aukštumoje, ypač jos pietinėje dalyje ir Rytiniame Lietuvos pakraštyje (apie 2220–2350 °C).

Atskirais metais aktyviosios oro temperatūros sumos gali skirtis šimtais laipsnių (2 pav.). Lentelėje pateikiame vidutinę (SKN), maksimalią ir minimalią aktyviosios oro temperatūros sumą 1991–2020 m. kai kuriose meteorologijos stotyse, reprezentuojančiose atskirus Lietuvos regionus.

Kartu su klimato kaita ir augančia oro temperatūra aktyvios temperatūros sumos taip pat didėja. Lyginant su 1961–1990 m. standartine klimato norma (3 pav.), skirta klimato pokyčių  įvertinimui, aktyviosios temperatūros suma dabartiniame klimate (SKN, 1991-2020 m.) išaugo 11 % (+245 °C). Grafike galima pastebėti, kad šis augimas fiksuotas visais mėnesiais.

Didesniais pokyčiais pasižymi centrinė, šiaurinė ir šiaurės vakarinė Lietuvos dalis, o mažesniais – Žemaičių aukštumos pietinis – pietrytinis šlaitas.

*aktyvios temperatūros sumos apskaičiuotos balandžio – spalio mėnesiams neatsižvelgiant į aktyvios vegetacijos sezoną.

LHMT KTS vyr. klimatologė Viktorija Mačiulytė ir vedėjas dr. Donatas Valiukas