Praėjusį kalendorinį pavasarį (kovo–gegužės mėn.) geriausiai apibūdina žodis – KONTRASTINGAS. Oro temperatūros grafikai primena amerikietiškus „kalnelius“: šalčio įsiveržimus keitė šilumos bangos ir atvirkščiai. Beje, dideli oro temperatūros skirtumai pavasario laikotarpiu stebėti ne tik skirtingose šalies dalyse, bet ir per parą.
Šie metai išsiskyrė ir ilgu šildymo sezonu, kai kur užsitęsusiu net iki gegužės 10 d. Krituliai taip pat „mėgo” įvairovę ir pasižymėjo ne tik netolygiu kiekio pasiskirstymu šalies teritorijoje, bet ir besikeičiančiomis formomis: lietus, šlapdriba, sniegas, sniego kruopos, vėl lietus… Išskirtinė buvo gegužės 3-ioji, kai iškritęs sniegas suformavo šlapio sniego apdrabą, nuo kurios Šiaulių bei Kelmės apylinkėse lūžo medžiai, buvo fiksuoti elektros linijų gedimai (plačiau čia).
Be to, kad pavasaris buvo kontrastingas, dažnai girdime, kad jis vėlavo, buvo šaltas ir šlapias. Pažiūrėkim, ką sako skaičiai.
Vidutinė pavasario oro temperatūra Lietuvoje buvo 6,2 °C, tai 0,7 laipsnio žemiau nei SKN (1991–2020 m. vidurkis). Tik kovo mėnesį vidutinė oro temperatūra buvo 0,7 °C aukštesnė už normą, o balandis ir gegužė – vėsesni 1,3 ir 1,4 °C. Bendroje 1961–2021 m. pavasarių eilėje šis pavasaris atsiduria viduryje, užėmė 32-ą vietą, o XXI a. tai 5-as šalčiausias pavasaris: šalčiau buvo 2005 ir 2006 (5,0 °C), 2013 (5,3 °C) ir 2003 (6,1 °C) metais.
Meteorologiniai sezonai yra skelbiami pagal oro temperatūros pastovią pereigą per tam tikrą ribą. Pavasaris ateina, kai vidutinė oro temperatūra pastoviai peržengia 0 °C ribą. Vidutiniškai tai įvyksta kovo 11 d., šiemet – 12 d. (rytiniame pakraštyje 24 d.). Tačiau pavasarį svarbiausi oro temperatūros perėjimai per 5 °C ir 10 °C įvyko vėliau: augalų vegetacijos laikotarpis (perkopus 5 °C) šiais metais šalyje prasidėjo vidutiniškai 3 dienomis vėliau nei įprasta – balandžio 10 d., o aktyvioji augalų vegetacija (perkopus 10 °C) vėlavo 11 dienų ir prasidėjo gegužės 10 d. (plačiau čia). Taigi, pavasaris tikrai buvo vėsesnis ir vėlesnis nei įprastai.
Ne tik oro temperatūra buvo žemesnė nei įprastai – Saulė pavasarį spindėjo 13 % trumpiau nei SKN, apie 555 val.
Vidutinis kritulių kiekis Lietuvoje kovo–gegužės mėn. buvo apie 171 mm ir trečdaliu viršijo SKN. Ypač daug kritulių registruota gegužę – 103 mm, beveik dvigubai viršijo įprastą kritulių kiekį. Pirmi du pavasario mėnesiai nebuvo labai išskirtiniai: balandį (36 mm) kritulių kiekis buvo artimas SKN, o kovą (32 mm) – 18% mažesnis. Jei gegužė buvo „šlapiausia“ nuo 1961 m. (plačiau čia), tai visas pavasaris užėmė 5-ą vietą pagal didžiausią kritulių kiekį. Jį aplenkė 1983 (232 mm), 1994 (199 mm), 1962 (187 mm) ir 1995 (184 mm) metai. XXI amžiuje kol kas tai „šlapiausias“ pavasaris.
Vadinasi, pastebėjimą, kad pavasaris buvo šlapias, skaičiai taip pat patvirtino. Tačiau ne visoje Lietuvoje – buvo meteorologijos stočių, kur kritulių kiekis SKN viršijo tik iki 20 %, o ar buvo ne didesnis nei SKN (Akmenėje, Nidoje ir Mažeikiuose).
Pažvelgus į 3 pav. matome, kad šių metų pavasaris papuolė į drėgnų ir šaltų gretas – čia randam tik 3 šio amžiaus pavasarius – 2005, 2010 ir 2021-ųjų metų.
LHMT KTS vyriausiosios specialistės Zina Kitrienė ir Kristina Kryžanauskienė
