1922 m. žemės reforma pakeitė Lietuvos žemės ūkio sistemą bei priklausomumą. Pagal 1930 m. surašymo duomenis, Kalvarijoje, kaip ir likusioje Lietuvoje, vidutiniškai vienas ūkis užėmė apie 15 ha, 16 – ai proc. ūkių priklausė nuo 5 iki 8 ha žemės, o vidutiniškai vienas jų užėmė 6,4 ha.
XX a. 4 dešimtmetyje apie 84–86% Lietuvos žmonių tebegyveno kaime, o du trečdalius eksporto sudarė žemės ūkio produkcija, bet leido sėkmingai vystytis pramonei. 4 dešimtmetyje Lietuvos žemdirbiai orientavosi į eksportui tinkamus gaminius. Veikė bendrovės: „Lietūkis“, „Pienocentras“, „Maistas“, vėliau įsisteigęs „Linas“ ir „Sodyba“, stengtasi kuo daugiau supirkti ūkininkų pagamintos produkcijos, kartu aprūpinant juos reikiamomis medžiagomis, mašinomis, įrengimais.
Kalvarijoje minimu laikotarpiu veikė vienas stambiausių malūnų, kurio pastatus 1938 – aisiais už 280 000 litų nupirko „Lietūkis“. Įmonė rekonstravo malūną, kuris per parą pagamindavo 20 tonų miltų iš apylinkių išaugintos žaliavos. Žemės ūkio produkcijos mastą rodo faktas, kad kooperatinės pramonės atveju „Lietūkis“ jautė valstybės dėmesį ir paramą, o stambiesiems objektams ir individualų dėmesį. 1939 m. rugpjūtį Kalvarijos malūną aplankė Respublikos prezidentas A. Smetona kartu su Žemės ūkio ministru.
Aukštus svečius sutiko ir priėmė, aprodė malūną „Lietūkio“ valdybos pirmininkas P. Šalčius (Kooperatinė kronika 1939). Kalvarijos krašto žemės ūkio augimui didelį vaidmenį turėjo stambieji verslininkai, kurių įmonės , žemės ūkio mašinų parduotuvės, jų remonto dirbtuvės ir kt. aprūpino juos naujausia produkcija. Matyti, jog Kalvarijos žemės ūkio sektorius buvo ekonomiškai stiprus, mechanizuotas, turėjo specifines savo veiklos sritis.
Iki 1940 m. vidurio repatriavus visai vokiečių bendruomenei taip apleisdžiiant ar parduodant turtą ir žemę. 1940 birželio 17 dieną į Kalvariją įžengė Raudonosios armijos daliniai. Justas Paleckis liepos 11 d. „darbininkų ir valstiečių susiartinimo“ mitinge sakė: „Valstiečiai, laukų darbininkai, ūkininkai <…> čia dar kartą galiu patikinti: būkite pilni pasitikėjimo, dirbkite savo žemę, kuri jums priklauso – niekas iš jūsų jos neatims“. Pamažu nusistovi pozicija: jeigu valdoma daugiau kaip 30 hektarų žemės – tampama potencialiu sovietinės sistemos priešu, kurį reikia sunaikinti. Atsiranda nauja gyventojų kategorija – „buožės“.
Pirmieji gyventojų suėmimai ir represijos Kalvarijoje vyko jau 1940 m. liepos mėn. 1940 m. liepos 22 d. Liaudies seimas priėmė deklaraciją, kad žemė su jos gelmėmis, miškais ir vandenimis nuo šiol yra valstybės nuosavybė, o žemės savininkai lieka tik jos naudotojai. Maksimali žemės naudojimo norma nustatyta 30 ha, o „liaudies priešų“ žemė konfiskuojama. Buvo paskelbta, kad iki kovo 1 d. privaloma sumokėti mokesčius už žemę, turėtą iki 1940 m. nusavinimo, tai buvo atgalinis mokestis 100 – 200 proc. didesnis už buvusį, o jeigu turėta samdinių, mokestis didintas dar 50 proc. 1941 m. gegužės 14 d. paskelbti mokesčiai už 1941 metus tuo pačiu nustatytas vėl atgalinis papildomas 25 proc. mokestis grūdais už 1940 metus.
Taip pat nustatytas mokestis, taikomas galimam pajamingumui, t. y. kiek pajamų galima gauti iš ūkio. Tikslas buvo kuo greičiau surinkti produkciją iš Lietuvos, nusmukdyti pajėgesnius ūkius ir pastūmėti kraštą į kolūkinį ūkininkavimą. 1941 m. sausio 14 d. gyventojų mainų sutartimi iš Vokietijos reicho okupuotos Lenkijos teritorijos (Suvalkų krašto) lietuvių kilmės gyventojai buvo priverstinai iškeldinti į SSRS okupuotos Lietuvos teritoriją, atkeltieji buvo įkurdinti buvusiuose vokiečių repatriantų ūkiuose.
Dalis atvykėlių po ilgų perkėlimų apsistojo Kalvarijos apylinkėse, kad būtų kuo arčiau paliktų namų. „Tarybų Lietuva“ 1941 m. vasario mėnesį pranešė, kad apskrityse steigiami žemės ūkio skyriai, kurie be kitų darbų, „<…> kontroliuos, kad valstybiniai bei kolektyviniai ūkiai <…> vykdytų partijos ir vyriausybės planus“. Pirmosios sovietinės okupacijos metu Kalvarijoje nebuvo įkurti kolūkiai, tačiau represijos palietė kaimiškų vietovių gyventojus, kurių kulminacija tapo trėmimai, prasidėję 1941 m. birželio 14 d. Nukentėjo 109 Kalvarijos krašto gyventojai, iš kurių 62 represuotieji iš kaimiškų vietovių: Liubavo, Juodelių, Papiliakanių, Jurgežerių, Sangrūdos, Mikalaukos, Trakėnų, Patašinės, Milčiškių kaimų.
Vienas svarbiausių šio trėmimo tikslų buvo aprūpinti Sibiro ir šiaurės SSRS sritis nemokama darbo jėga, taip pat išvalant okupuotą kraštą. Iš Kalvarijos tremiamieji buvo vežami į Tomsko sritį, Krasnojarsko, Altajaus kraštus. Šiuo laikotarpiu galima jau pastebėti tikslingą sovietinės politikos įgyvendinimą okupuotoje Lietuvoje: silpninamas šalies ekonominis ir kultūrinis pagrindas, taip pat bandoma stiprinti Sovietų Sąjungos periferijos įsisavinimą. Panašiai kolektyvizacijos politika buvo vykdoma visose SSRS 1940 užgrobtose žemėse. Jau pirmosiomis sovietinės okupacijos savaitėmis buvo parengtos kolektyvizacijos Lietuvoje politinės ir ekonominės prielaidos: įtvirtinta sovietinė valdžia, paskelbta žemės nacionalizacija.
Pasikeitus režimui į nacistinį, per trumpą laiką sunaikinta Kalvarijos žydų bendruomenė. 1941 m. rugsėjo 1d. žuvo 680 žydų, iš kurių bent 40 registruoti kaip žemdirbiai, ūkininkai. Pradėjus vykdyti Lietuvos kolonizaciją gyventojai buvo iškraustomi iš savo ūkių ir butų, o į jų vietą atkeliami vokiečiai, taip pat iškeliami gyvenantys repatriavusių vokiečių būstuose, atkelti iš Suvalkų krašto asmenys. Buvo paskelbta, kad visą žemę atgauna vokiečiai, jos netekę per 1922 m. reformą. Žemė grąžinama tiems, kurie ją turėjo, bet 1940–1941 m. repatrijavo į Vokietiją. Vokiečiams galėjo būti skiriama žemės Lietuvoje, netoli Rytų Prūsijos, nusavinus ją iš Tauragės, Marijampolės, Vilkaviškio apskričių valstiečių, vadinasi, kilo grėsmė Kalvarijos krašto teritorijoms. Taip buvo iškeldinta beveik 13 000 žmonių, atimta apie 33 000 ha žemės, 860 arklių, 810 karvių, 262 000 cnt bulvių. Priklausomai nuo ūkio pajėgumų buvo nustatomas toks mokesčio dydis, kad paliekamų produktų užtektų pragyventi ir užtikrinti ūkių reprodukciją. Mokesčiai buvo dideli, valstiečiai neišgalėjo jų sumokėti, todėl keletas šimtų Suvalkijos valstiečių buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas Vokietijoje.
Kalvarija nuo 4 dešimtmečio pabaigos iki 5 dešimtmečio pradžios prarado beveik 45 proc. krašto gyventojų, smuko ekonomika, kultūros, žemės ūkio lygmuo. 5 dešimtmečio viduryje be patiriamų Antrojo pasaulinio karo negandų, kurios ribojo ūkio veiklas, Kalvarijos kraštas jau buvo praradęs didžiąją dalį verslininkų ir prekybininkų, kurie dirbo su žemės ūkio produkcija – taip smuko ir pasiūla, ir paklausa bei prarasta rinka.
Kalvarijos apylinkių ūkinę situaciją, vykstant Antrajam pasauliniam karui, šiek tiek gelbėjo karo veiksmai bei apsistojančios kariuomenės, kurioms reikėjo užtikrinti maitinimą, aprūpinimą kitais ištekliais: Raudonoji armija 1940 – 1941 m., Vermachtas 1941-1944 m., Lietuvos vietinė rinktinė 1944 m. bei karinių pajėgų įkurtos karo belaisvių stovyklos. Paskutiniosios vokiečių karių belaisvių stovyklos, veikusios 1944 m. pb. – 1945 m. pr., kaliniai, dirbo lygindami teritoriją, tvarkydami griuvėsius, dirbdami žemę, padėdami ūkiuose.
Prasidėjus II sovietizacijai, 1944 m. rugpjūčio 1 d. į Kalvariją įžengia Raudonoji armija, kuri vietos gyventojų turtą naikina nuo pirmų akimirkų, bet pasitaikydavo atvejų, jog situaciją gelbėdavo prašymai su ,,dovanomis“ pvz. alkoholis. Kolektyvizacijos planai ir veiksmai atnaujinti tik 1948 m., paskelbus Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto ir LSSR Ministrų Tarybos 1948 03 20 nutarimą dėl kolūkių organizavimo.
Šis procesas planuotas jau beveik prieš metus, kai 1947 05 21 Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komitetas priėmė slaptą nutarimą dėl kolūkių organizavimo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Taigi Kalvarijos apylinkės prieš II sovietinę okupaciją stipriai nukentėjo ir demografiniu, ir ekonominiu, ir kitais aspektais. Iki Antrojo pasaulinio karo klestėjęs žemės ūkio kraštas patiria sovietinio ir nacistinio režimų represijas, kurių metu prarasta apie 45 proc. gyventojų, sunaikinta didžioji dalis infrastruktūros.
Arūnė Vaičiūnaitė- Levuškinienė
Martynas Ražinskas
