Jau pusėtinas laiko galas, kaip aš tysau ant Šešupės. Jau daug vandens praleidau į Baltjūres. Daug žmonių ašarų ir prakaito nuplaukė drauge su vandeniu. Daug kojų, kurios mane mindžiojo, supuvo kapuose.
Pagimdė mane Lietuvos miškas, o į pasaulį išvedė lietuvių rankos. Nuo Lietuvos žirgų kojų pirmą kart sudundėjau.
O drūtas buvau tiltas. Pamenu dar tą gadynę, kai ponai važinėjo, o žydai vaikščiojo pėsčiomis. Perlėks, būdavo, karieta ketvertu užkinkyta, o aš nė nejaučiu.
Sueis viso miesto žydai nuodėmių skandinti – aš nė linkt. Pervažiuos storiausias klebonas – aš nė krust. Dar man smagiau, kad išlaikau. Arba pavasarį, pradėjus eiti lytims, ponpalaikiai sustoję žiopso ir laukia, kada mane permuš lytis. Nueidavo sau lytis, o aš kaip stovėjau, taip ir stoviu.
Stiprus buvau. Nereikėjo niekad nė taisyti manęs. Ir kažin, kaip ilgai būčiau laikęs netaisytas, jei ne maskoliai valdininkai. Girtuokliai neišpasakyti: pila ir pila, o degtinė vis nubėga – tarytum štai nuo manęs vanduo belyjant, – taip 1896 m. knygoje „Lietuvos tilto atsiminimai“ gyvendamas Vladislavove (Kudirkos Naumiestyje autor. pastab.) rašė Vincas Kudirka.
Anot vėlesnių miesto įvykių liudininko, 1901 m. gimusio Antano Gintnerio, „Tiltas apie kurį pasakoja V. Kudirka Naumiestyje per Šešupę buvo pastatytas 1877 m. Jis jungė Naumiestį ir Meištų kaimą. Čia ėjo plentas iš Naumiesčio į Šakius, Būblelius. Per Keturnaujieną, Kirmiškius, Sintautus.
Toje vietoje Šešupė gana plati. Vasarą labai negili, tačiau pavasarį, paleidus sniegą, būdavo panaši į Nemuną. Užliedavo Naumiesčio daržus ir sodus. Šešupė tapdavo veržli ir viską aplinkui naikindavo.
Taip būdavo pavasarį, ledų ėjimo metu. Būdavo metų, kai Šešupės vanduo pasiekdavo tilto paviršių. Būdavo nejauku per tiltą pereiti. Bet jis atlaikydavo visus pavojus. Kaip V. Kudirkos laikais, taip ir dvidešimt metų po jo mirties.
Naumiesčio tiltui nugalėti ledo lytis padėjo lytlaužos, kurios buvo prieš tiltą. Vienos specialiai pastatytos, kaip angelai sargai stovėjo gana atokiai nuo paties tilto. Jos buvo apkaustytos geležimi. Žemėje buvo įkalti poliai. Ledo gabalai ant jų užplaukdavo ir duždavo.
Kitos lytlaužos buvo prie pat tilto. Taigi lytlaužos saugojo, kad miesto tilto nenuneštų į Lazdynus, kaip žmonės sakydavo. Mat Lazdynai jau buvo Vokietijos pusėje.
Šis tiltas buvo labai mėgstamas jaunimo. Aukštai pakilęs Šešupės vanduo iš savo vagos atnešdavo visokio turto: rąstų, malkų, ypatingai išjudindavo žuvis, kurios užplūsdavo pievas, įlankas ir daubas. Žuvis gyventojai gaudydavo rankomis ir sau, ir pardavimui.
1914 m. rudenį rusai, besitraukdami nuo pasienio, uždegė minimą ir V. Kudirkos aprašytą tiltą. Tiltas supleškėjo sulaukęs trisdešimt septynių metų amžiaus.
Vokiečiai rusus pradėjo persekioti. O tie bėgdami iš miesto nutarė tiltą sudeginti. Tiltas buvo medinis, todėl jį iš abiejų pusių apipylė žibalu ir padegė. Gaila buvo žiūrėti, tiltas buvo miesto pažiba. Po tiltu karaliavo paukščiai, buvo daugybė jų lizdų.
Tarp didelių tilto polių buvo tarpai. Ten laikydavosi daug žuvų, ypatingai vėgėlės. Sudegusio tilto dalys dar kelias dienas degė ir rūko upės pakrantėje. Vėliau paniro po vandeniu.
Šis istorinis tiltas buvo žmonių susibūrimo vieta. Ten buvo sveikas oras, vanduo ir gražūs peizažai. Kai aš buvau jaunas ir mokiausi Naumiesčio vidurinėje mokykloje, jau vaikščiojau ne tuo istoriniu, bet kitu panašiu tiltu. Pamenu kartą, 1921 m. labai patvino Šešupė. Kareivis J. Štrimas, bevaikščiodamas tiltu, susiginčijo su draugais. Teigė, kad galįs perplaukti Šešupę. Visiems žmonėms matant, nusileido į Grosmano sodą ir šoko į vandenį.
Viena ranka kovojo su plaukiančiomis ledo lytimis. Kita ranka griebė į kitą upės pusę, – pasiekė krantą. Visi plojo ir šaukė valio. Tai buvo Naumiesčio dienos sensacija. Nubėgo į miesto komendantūrą, persirengė sausais rūbais ir už pusvalandžio vėl vaikštinėjo tuo pačiu tiltu. Ištempęs ausis klausė, ką apie jo žygdarbį kalba gimnazistės, – pasakojimą užbaigia Kudirkos Naumiestyje gyvenęs Antanas Gintneris.
1917 m. vokiečiai pastatė naują tiltą, šiek tiek kitoje vietoje nei stovėjo senasis. Už perėjimą per jį pirmojo pasaulinio karo metu imdavo iš gyventojų mokestį: pėstieji mokėjo 3 kapeikas, o važiuoti – 20. Šis tiltas išsilaikė iki pat 1939 m. Vėliau Lietuvos vyriausybės iniciatyva iškilo Vinco Kudirkos vardu pavadintas gelžbetoninis. Šiuo antrojo pasaulinio karo metu riedėjo vokiečių tankai.
Pirmoje Lietuvos Respublikoje pastatytas tiltas stovi iki šiol kelio atkarpoje Vilkaviškis-Kudirkos Naumiestis-Šakiai.
Tomas Sušinskas
