Kudirkos Naumiestis iki pat 1933 m. buvo vadinamas vienu žodžiu – Naumiestis. Miestelis stūksantis ant „rubežiaus“ tarp Šakių ir Vilkaviškio rajonų turi istorinę atmintį.
Apie ją legendinis istorikas dr. J. Totoraitis rašė taip: „Naumiestis yra prie pat prūsų sienos. Stovi kairiajame Šešupės krante. Ten, kur į Šešupę įteka Širvinta.
Miestas buvo įkurtas valdant lenkų karaliui ir Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vladislovui Vazai. Lenkiškai buvo vadinamas – nove miasto. Kiek vėliau karalienė Cecilija Renata vietovę pavadino savo vyro Vladislovo garbei – Vladislavovu ir davė Magdeburgo teises.
Miesto gyventojai miestą vis tiek vadino buvusiu vardu – Naumiesčiu. Senasis herbas – elnio galva su trim žvaigždėmis tarp ragų.
Karalienė Cecilija pastatė čia medinę bažnyčią su vienuolynu. Suteikė karmelitams teisę valdyti. Vėliau vienuoliai kitoje Šešupės pusėje, Meištuose, pastatė dvarą.
Kai pirmoji medinė šventovė supuvo, karmelitai 1783 m. pastatė naują mūrinę bažnyčią. Sako, buvo iš visų Vilkaviškio vyskupijos bažnyčių gražiausia. Du aukšti bokštai buvo pristatyti šimtmečiu vėliau – apie 1869 m. Pasidarbavo kunigas Juozapas Marma.
Naumiestis prekiavo su prūsais – praturtėjo ir išaugo. Pirmasis pasaulinis karas miestą sunaikino. Po karo atsigriebti jau nebuvo galimybės.“
