Prieš kelias savaites Marijampolės savivaldybės administracija paskelbė konkursą, kurio tikslas išaiškinti gražiausiai savo gyvenamąją aplinką tvarkančius gyventojus. Sodininkai šiame konkurse, taip pat gali dalyvauti. Tad kartu su Pranciškumi Jokimaičiu, daugelį metų dirbusiu šio Suvalkijos regiono sodininkų susivienijimo „Sodai“ pirmininku, gavę sodų bendrijų pirmininkų rekomendacijas apsilankėme keliose sodininkų bendrijose ir pasižvalgėme sklypeliuose. Beje, pasižvalgyti buvo įdomu ir todėl, kad paskutinį kartą tokioje misijoje teko dalyvauti tik prieš du dešimtmečius, tad rūpėjo patirti kaip realybėje keičiasi kolektyvinių sodų „veidas“ bei pačių sodininkų požiūris į sodininkystę, taip pat su kokiais iššūkiais jie susiduria šiandien. O tas veidas tikrai kinta stebėtinai greitai. Daugelyje sodininkų sklypelių jau pūpso gražūs, naujos statybos, didesni ar mažesni namai primenantys vilas, daug kur renovuoti ir „tarybinės“ statybos nameliai.
Per du-tris prabėgusius dešimtmečius daug sodininkų „pabėgę“ iš miesto persikėlė gyventi į kolektyvinius sodus. Šešių arų sklypeliuose, beje, turtingesni savo valdas padidino supirkę kaimyninius sklypus, valdžiai leidus, pasistatė patogius gyvenimui namus. Tačiau yra ir sodininkų užstačiusių pusę ar daugiau sklypo ploto, nors įstatymas leidžia užstatyti ne daugiau 35 proc., ir kuo didesnis sklypas, tuo užstatymo procentas turėtų būti mažesnis. Taigi, sodų bendrijos skirtos mėgėjiškai sodininkystei vystyti, dėl mažo sklypų ploto praktiškai tapo tankiai apgyvendintais gyvenamųjų namų kvartalais. Tikriausiai tarybinių laikų architektai šito nesitikėjo, tad nenumatė galimų rizikų, kaip nenumatė miestų mikrorajonuose didesnių automobilių stovėjimo aikštelių. Kažkada padarytos klaidos šiandien kelia problemą, tuo blogindamos žmonių gyvenimo kokybę.
Pasikalbėjus su aplinkosaugos specialistais, gaisrininkais, komunalininkais, kitų tarnybų atstovais, galiausiai ir pačiais sodų gyventojais išgirsti, jog situacija sudėtinga. Siauros, vingiuotos ir duobėtos, o žiemos laikotarpiu dar ir užpustomos, vietomis tampančios nepravažiuojamomis gatvelės tampa galvos skausmu ne vien ugniagesių, bet ir greitosios medicinos pagalbos ar policijos, taip pat kitų tarnybų darbuotojams.
Esama bėdų ir ekologijos požiūriu, mat vandentiekio bei nuotėkų sistemų nebuvimas blogina ekologinę situaciją. Tai pasaulinio mąsto bėda ir ją artimiausiais metais tikrai teks spręsti. Kitaip Lietuva gali sulaukti milijoninių ES sankcijų.
Neseniai Marijampolėje lankęsis Lietuvos sodininkų draugijos pirmininkas Romasis Vaitekūnas atkreipė dėmesį į tai, jog spręsti aštrėjančias ekologijos problemas būtina kuo skubiau. Tuo tikslu reikia sukaupti nemenkas lėšas. Tikėtis pagalbos iš ES fondų nėra galimybės, nes šiam tikslui lėšų nenumatoma. Belieka tik du finansavimo šaltiniai – šalies biudžeto bei pačių sodininkų sukauptos lėšos. Vadinasi šalies sodininkų laukia dideli darbai ir rūpesčiai.
Miestų gyventojams persikeliant gyventi į kolektyvinius sodus, taip pat keičiantis sodininkų kartoms, keičiasi ir sodininkystės mados. Jei prieš kelis dešimtmečius daugelyje sklypelių puikavosi išpuoselėti gėlynai, alpinariumai, jau nekalbant apie nuo vaisių lūžtančias vaismedžių bei vaiskrūmių šakas, tai šiandien jų vietoje matosi mažiau priežiūros reikalaujantys, bet gražiai atrodantys, kartais net egzotiški dekoratyviniai augalai ir skrupulingai nupjauta veja. Sodininkai tapo labiau išprusę kuriant savo sklypuose grožį, be abejo ištobulėjo ir skonis.
Lankydamiesi vienoje iš gražiausiai regione tvarkomų, ne kartą laimėjusioje net šalies mąsto apžiūrose, Marijampolės susivienijimo „Sodai“, „Paparčio“ sodų bendrijoje, paklausę jos pirmininko Tomo Maumevičiaus patarimo pirmiausiai užsukome į Irenos bei Petro Banių sodą. Šis sodas jau ne kartą buvo tarp nugalėtojų konkursuose, skirtuose gražiausiai tvarkomiems kolektyviniams sodams išaiškinti. Pasak šeimininkės Irenos, sode jie su vyru Petru gyvena nuo 1992 metų ir visą laiką stengiasi aplinką tvarkyti taip, kad ji teiktų džiaugsmą sielai ir estetinį pasitenkinimą akims.
„Šiltais vasaros vakarais, ar svečiui užsukus malonu pasėdėti prie kavos puodelio pavėsinėje apsuptoje išpuoselėtos žalumos. Per visą gyvenimo sode laikotarpį jau tris kartus teko pakeisti kai kuriuos augalus kitais, naujesniais, o gimus naujai minčiai, perplanuoti net patį sklypo želdinių išdėstymą. Myliu savo „augintinius“- gėles, kėnį, kadagius, dekoratyvines eglaites ir kitus augalus, valandų valandas praleidžiu purendama dirvą aplink juos, o prižiūrėdama kiekvieną ir pasikalbu su jais. Darbo daug, bet jis man mielas. Mieste negyvensiu tol, kol pajėgsiu prižiūrėti savo sodą, man čia atgaiva sielai, ramybė, tvarka ir švara“ – šypsodamasi kalba ponia Irena.
Sekanti mūsų kelionės stotelė buvo Arastidos ir Alvydo Levickų, apie 20 arų plotą apimantis sodas įkurtas ant Šešupės kranto. Gal tiksliau tiktų pavadinimas sodyba – muziejus po atviru dangum, toje pat „Paparčio“ sodų bendrijoje. Pamenu kuomet teko lankytis šiame sode prieš du dešimtmečius, jis nebuvo toks turtingas eksponatais – skulptūromis iš metalo, metalo bei akmens, taip pat medžio, kaip yra šiandien. Dabar kur bepažvelgsi pamatysi ką nors įdomaus. Alvydo išdrožti iš medžio vaikystės pasakų herojai, įvairūs gyviai įkūnyti metale, o ant ūkinio pastato sienos pakabinti įvairiausi, praeityje naudoti, bet šeimininko rankomis pedantiškai restauruoti žemės dirbimo įrankiai bei padargai. Dar galima pamatyti įvairių daiktų ekspoziciją iš tolimesnės ir netolimos praeities, įrengtą antrajame namo aukšte bei daug, daug kitų dalykų. Net šeimininko rankomis pagaminta Napoleono laikų patrankos kopija, beje, esant reikalui galinti ir iššauti, puikuojasi kieme . Taip pat sužavi gausi įvairių akmenų, rinktų kelis dešimtmečius kolekcija. Žodžiu pats tikriausias muziejus ant vaizdingo Šešupės kranto.
A.Levickas papasakojo, kad sode gyvena nuo 1994 metų, o nuo 1985 metų kaupia, sistemina įvairius įdomius daiktus. Medžio drožyba susidomėjo sulaukęs penkiasdešimties ir nors Alvydas nėra tautodailininkas, tačiau jo rankų darbo skulptūros iš medžio tikrai vertos dėmesio. Pavyzdingai tvarkomas sodininkų Levickų sodas, taip pat ne kartą buvo apdovanota padėkos raštais vietinio bei šalies mąsto konkursuose.
„Medžio drožyba mano hobis, laisvalaikio praleidimo būdas ir tuo pat metu poilsis nuo kasdieninių rūpesčių, nors pastaruoju metu kažkaip vis rečiau tuo užsiimu…“- pastebi Alvydas Levickas.
Po apsilankymo pas Levickus užsukome dar į vieną gražiai tvarkomą sodą „Paparčio“ sodų bendrijoje, priklausantį Gražinai Rainienei. Sodas randasi taip pat labai gražioje vietoje, jo pakraščiu tyliai savo vandenis į Nemuną plukdo Šešupė. Beje, sklypas nedidelis, tačiau tvarkomas labai skoningai.
„Jau du dešimtmečius laisvalaikį skiriu šiam pomėgiui, man patinka darbuotis lauke ištisas valandas. Savo sode stengiuosi sukurti tokią aurą, kad ji teigiamai veiktų žmogaus emocijas, džiugintų žvilgsnį. Manau, jog grožis ne tik pakelia nuotaiką, bet ir gydo… Auginti gėles, kitą dekoratyvinę augmeniją seniai tapo mano gyvenimo būdo dalimi. Labai mėgstu levandas, rožes, tulpes, kanus, hortenzijas. Turiu idėjų kaip galima gražiai suderinti augmeniją, nuolat domiuosi šios srities naujovėmis Lietuvoje ir ne tik. Jei pamatau ką nors patinkančio bei tinkančio mano aplinkai, nusiperku. Štai prieš kurį laiką įsigijau dvi pintines pagamintas iš akmenų ir cemento. Jomis papuošiau veją, argi neatrodo originaliai? “ – klausia sodo šeimininkė Gražina Rainienė.
Pasak sodininkės, ji sodo sklypelyje ne vien gėles ir dekoratyvinius augalus augina, bet turi ir šiltnamį su pomidorais bei agurkais, kitomis daržovėmis, ir vaismedžių, nokinančių skanius vaisius taip pat.
Atsisveikinę su G. Rainiene toliau vykome į sodų bendriją „Dovinė“. Kiek pavažiavę Liudvinavo kryptimi ir pasukę į kairę link elektrinės, įveikę bemaž kilometro ne itin lygaus vieškelio atkarpą, patekome į gražiai prižiūrimą gamtos kampelį prie Dovinės upės užtvankos. Jame kelių dešimčių arų plote driekiasi Virginijos bei Algirdo Krutulių sodo sklypas. Jį apžiūrėti parekomendavo šios sodų bendrijos pirmininkas Alvydas Nakraševičius. Sodyboje tądien šeimininkų neradome, jie buvo išvykę, tačiau tai nesutrukdė mums apžiūrėti sodo sklype sukurtą grožį. Tai gali būti pavyzdžiu kai žmogaus sumanumo, darbštumo ir, be abejo, nemenkų investicijų dėka nedidelį ne itin derlingos žemės lopinėlį galima paversti tikra grožio oaze. Beje, vėliau susisiekus telefonu su Algirdu Krutuliu sužinojau, jog su sutuoktine Virginija, persikėlus iš Marijampolės gyventi į kolektyvinį sodą, visa tai buvo kurta apie trylika metų. Suprantama, jog apželdinant sklypą kažkiek tartasi su specialistais, bet pasirūpinti daugumos darbų atlikimu bei daugeliu sodo aplinkos sutvarkymo sprendimų teko patiems. Kadangi sodo savininkai turi savo verslą ir yra pakankamai užimti žmonės, todėl aplinką stengiasi tvarkyti taip, kad jos priežiūra, tinkamos tvarkos palaikymas neatimtų begalę laiko. Nors, pasak A. Krutulio, sklype vis tik atsirado vietos tiek sodui, tiek ir daržui. „Aš sode stengiuosi nudirbti visus vyriškus darbus, na o grožio sukūrimas ir jo palaikymas, žmonos, Virginijos, misija“ – pastebi Algirdas.
Pasižvalgymu po Krutulių sodo kampelius pabaigėme tos dienos kelionę Marijampolės susivienijimui „Sodai“ priklausančių kolektyvinių sodų dviejose bendrijose. Netrukus vyksime pasižvalgyti dar į keletą sodų bendrijų ir apie tai papasakosime jau kitoje rašinio dalyje.
Galerijoje – autoriaus nuotraukos
Vytautas Karsokas
Reklama: lauko augalai
