Pasakoja Kapsuko MPAG įrenginių derintojas Jonas Muraška…
Man ir Specialaus konstravimo biuro (SKB) projekto vyr. konstruktoriui Severinui Žiūriui buvo pavesta dalyvauti ir organizuoti žuvų pastos „Okean“ fasavimo-pakavimo automato M6-IFA bandymus. Šie bandymai turėjo vykti ne įprastomis sąlygomis, o laive…
1976 m. gruodžio mėnesio pabaigoje mudu su Severinu iš Sevastopolio uosto moksliniu-tiriamuoju laivu „Nikolai Ostrovskij“ pradėjome kelionę į pietų pusrutulį link Argentinos krantų „ieškoti“ vasaros. Šiuo laivu plaukė įvairių sričių mokslininkai, tyrinėjantys vandenyną. Kartu su mumis „keliavo“ ir minėtas bandomasis automatas. Automatas turėjo būti bandomas fasuojant šviežiai sugautų krevečių baltyminę pastą ,,Okean“.
Toje vietoje vasaros metu, kai vidutinė temperatūra apie 4 laipsniai šilumos, suplaukia daugybė krevečių, todėl laivas ir plaukė jų gaudyti, gaminti iš jų minėtą pastą, kurią mūsų automatas turėjo fasuoti briketais po 100 gramų.
Jau plaukiant į ten paaiškėjo labai nemaloni situacija, kad pastos pakavimui skirta medžiaga – ruloninis pergamentas, plaukiantis kartu su mumis, kurio rulonas sveria pusę tonos, pergamento juostos plotis yra apie vienas metras, o mūsų automatui juostos plotis turėjo būti 245 mm… Šitas matmuo turėjo būti tikslus…
Išaiškėjus šiai situacijai pasidarė neramu, grėsė užduoties neįvykdymas. Su Severinu pradėjome galvoti, ką reikia daryti, kaip išeiti iš šios nemalonios padėties? Atsikvėpėme, kai išsiaiškinome, kad laive yra ir metalo, ir priemonių metalui apdoroti. Padedant laivo įgulos nariams, pradėjome kurti įrenginį to didžiulio pergamento rulono pjaustymui. Kol nuplaukėme į vietą mūsų didelio triūso ir rūpesčio dėka ši didžiulė problema buvo išspręsta-įrenginys pergamento rulono pjaustymui buvo pagamintas ir išbandytas. Dirbo puikiai, rulone esantį pergamentą tiksliai padalino į keturias reikiamo pločio juostas.
Plaukiant į žuvininkystės verslo rajoną mūsų laivas sustojo Urugvajaus sostinės Montevideo uoste, kuris yra Atlanto vandenyno La Platos įlankoje. Tarybų Sąjungos ambasados atstovas mus pasitiko, nuvežė į ambasadą. Informavo, kaip turime elgtis mieste, nevaikščioti po vieną. Vienu žodžiu, mus ,,pamokė‘‘ elgesio taisyklių, politiškai apšvietė, ,,paauklėjo“ ir dar pavežiojo autobusu po miestą.
Išplaukę iš La Platos įlankos pasukome į pietus link Pietų Šetlando salyno didžiausios Karaliaus Jurgio salos (95 km ilgio ir 25 km pločio), netoli kurios Belingshauzeno jūroje ir buvo žuvininkystės verslo rajonas.
Laivas, išmetęs tinklus, pradėjo gaudyti krevetes ir gaminti baltyminę pastą ,,Okean“. Tada atsirado darbo ir mūsų bandomajam automatui. Automatas dirbo gerai, galima sakyti, be priekaištų.
Būdavo, kad kartais neturėdavome darbo, nes krevečių ne visuomet pavykdavo pagauti. Per sėkmingas dienas būdavo pagaunama nuo penkiolikos iki dvidešimt penkių tonų krevečių.
Per tą bandomąjį laikotarpį mūsų automatas sufasavo 65 tonas produkto, t. y. 650.000 krevečių baltyminės pastos ,,Okean“ briketų.
Reikia įvertinti SKB kūrėjų ir Kapsuko maisto pramonės automatų gamintojų įdėtą triūsą, kad šis automatas sėkmingai atlaikė bandymus tokiomis neįprastomis sąlygomis ir tarpžinybinės komisijos buvo įvertintas ir priimtas.
Kai laivas prisišvartuodavo Karaliaus Jurgio salos uoste gėlo vandens pasipildymui ar kitokiems reikalams, mes su kitų valstybių ten stovinčių laivų įgulomis organizuodavome futbolo varžybas.
Grįžtant namo, mūsų laivas sustojo Ispanijai priklausančios Gran Kanarijos salos Las Palmas uoste.
Šiek tiek daugiau kaip pusės metų komandiruotė buvo atsakinga, bet ir įdomi. Ji truko 179 dienas.
Grįžome 1977 m. birželio mėnesį barzdoti ir laimingi. Automatas išbandytas ir priimtas. Užduotis įvykdyta.
Jono Muraškos įspūdžius užrašė Pranciškus Jokimaitis.
Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.
Vytauto Karsoko nuotraukos bei nuotraukos iš asmeninio Jono Muraškos archyvo
Parengė Ugnė Stanaitė
