Tarpukario laikotarpis, įsispraudęs tarp dviejų pasaulinių katastrofų, stilistiškai galėtų būti padalintas į dvi dalis.
Pirmoji mados tendencijos kryptis, prasidėjusi dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai rūbai turėjo būti patogūs ir tinkami darbui, o pokaryje, pasiekusi savo kulminaciją, galėtų būti pavadinta funkcionaliąja. Ketvirtajame dešimtmetyje šią kryptį išstūmė priešinga tendencija, kurioje dominuoja eklektika ir dekoratyvumas.
Šiame dešimtmetyje mada ypatingai atspindėjo pasaulio ekonomikos, politikos pokyčius. Prasidėjęs ekonomikos nuosmukiu, augančia bedarbyste, besiformuojančiomis ekstremistinėmis politinėmis jėgomis bei antroje pusėje aštrėjančiais tarptautiniais santykiais, šis laikotarpis formavo naują mados, stiliaus suvokimą, siekį funkcionalumą pakeisti dekoratyvumu, tarsi norint susikurti atskirą, neramumų neliečiamą pasaulį.
Po Pirmojo pasaulinio karo Kalvarijos kraštas smarkiai nukentėjo nuo vokiečių kariuomenės, buvo sunaikinti 28 parapijos kaimai, jų gyventojai neteko sukaupto turto, elementariausių buities daiktų, rūbų, avalynės ir kt., dėl ko išlikusiose fotografijose galime pastebėti aprangos paprastumą, funkcionalumą, dažnai pasitaikantį senamadiškumą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Kalvarija pradedama atstatyti, apylinkių dvarai suteikia kaimo žmonėms galimybių užsidirbti, augti ūkiams. Fotografijose užfiksuotoje moters aprangoje galima įžvelgti tautinio kostiumo detalių, tai – plačios rankovės, achromatinės spalvos. O visa apranga, avalynė – patogi, funkcionali, pritaikyta darbui, besikeičiančiai figūrai – tinkama keliems metų laikų sezonams.
Labai svarbus pritaikomumo principas dėl ekonominių sumetimų ir kaimo gyventojų finansinių galimybių – retai kada galėjo sau leisti platesnį garderobo pasirinkimą. Galima pastebėti, kad nuotraukoms fotoatelje pavieniui ar šeimomis atskirai ruoštasi, „pasirėdydavo“ rūbais, su kuriais eidavo į miestą, bažnyčią, jie skyrėsi nuo ūkyje dėvimų. Tarpukariu miestelyje veikė 63 įmonės ir 80 krautuvių tarp kurių- 45 kolonialinių prekių, 10 manufaktūros, 7 geležies dirbinių, 10 žemės ūkio produktų ir t. t., į kurias kaimo gyventojai važiuodavo nusipirkti reikiamų prekių. Kaimo žmonių apsilankymas mieste turėjo įtakos jų aprangai. Stebėdami miestelėnus, kurie pirmieji perimdavo iš didesnių miestų atkeliavusias madas, bandė atkartoti jų aprangą.
Nuo XVIII amžiaus miesto tipo gyvenvietė auga, plečiasi dėl savo vietovės specifikos, prekybinių kelių sankirtos, nutiesto Sankt Peterburgo – Varšuvos trakto. Jau nuo XIX a. I pusės Lietuvos teritorijoje, dėl to, pastatytos 25 pašto stotys, patogios susisiekimo galimybės ir keliami reikalavimai aptarnavimui leido augti aplinkinėms gyvenvietėms, apie Kalvarijos paštą duomenų nėra, tačiau išlikę 1857 m. duomenys rodo, kad per metus Utenos pašto stotis aptarnavo 2960 keleivių, jiems pervežti panaudoti 15545 arkliai.
Traktu keliaudavo imperijos pasiuntiniai, diplomatinės misijos, pašto diližanai imperijos naujienomis, spauda, geras kelias iš imperijos sostinės Sankt Peterburgo į maištingos provincijos centrą Varšuvą, turėjusį tapti krašto integracijos laidu, kuris puikiai pasitarnavo Kalvarijos kaip miesto augimui ir ekonominei, kultūrinei plėtrai. Taip Kalvarija susiformuoja kaip daugiatautis, daugiakultūrinis miestas, kuriame galima rasti 3 krikščionybės krypčių konfesijas ir gausią žydų bendruomenę. Tolerancijos kultūra, miesto savitumas išlaikoma didžiųjų pokyčių epochoje, kas padeda Kalvarijos miestelėnams neatsilikti nei politikos, nei mados klausimais.
Kalvarijos suklestėjimo metais galima įvardinti 1934 m., kai jau buvo suteiktos antros eilės miesto teisės. Jau pirmoje dalyje minėta miesto prekybinės, ekonominės infrastruktūros padėtis – parduotuvės, kirpyklos, siuvyklos ir t.t. – savo veikla darė įtaką miesto žmogaus išvaizdai. Remiantis istorine ir ikonografine medžiaga, apranga ir avalynė buvo gaminama vietos specialistų bei nusiperkama parduotuvėse.
Istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, kad vyko „Singer“ firmos atstovų specialūs siuvėjų kursai, taip skatinamas reklamuojamų prekių įsigijimas ir kartu savarankiškas aprangos kūrimas, leidžiantis prieinamomis priemonėmis miesto gyventojams atrodyti madingai. Neatsilikti nuo mados padėjo batsiuviai, siuvėjai, kuriantys, gaminantys ir priimantys užsakymus, matytus žurnaluose ar kitoje spaudoje, kurią tikėtina buvo galima įsigyti spaudos kioske. Buvo galimybė naudotis užsienietiškais mados žurnalais, taip pat ėjo ir lietuviški žurnalai su mados patarimais. Pavyzdžiui, žurnalo „Moteris ir pasaulis“ kiekviename numeryje buvo rubrika „Mada“, kurioje ponia Elena Trejienė (populiaraus Kauno mados salono savininkė) dalino patarimus damoms.
Kalbant apie Kalvarijos miestiečių aprangą galima pastebėti, jog ketvirtajame dešimtmetyje vis dar yra trečiajame dešimtmetyje Europoje ir Lietuvoje paplitęs „a la garçonne“ stilius – tai moteriška apranga, imituojanti vyrišką kostiumą. Ši mados tendencija yra tiesiogiai susijusi su moterų siekimu suvienodinti politines ir visuomenines vyrų ir moterų teises. Šio įvaizdžio pradininkės yra Marlene Dietrich ir Coco Chanel. M. Dietrich suprato, kad vilkėdama vyriškus drabužius, ji bus nepakartojamai seksualiai žavi. Galima daryti išvadą, kad ketvirtajame dešimtmetyje buvusios aplinkybės: susisiekimas, vietiniai amatininkai, spauda, švietimas ir reklama, leido sekti madas, jas prisitaikyti savo poreikiams. Kalvarijos krašte moterys puošdavosi varpo formos skrybėlėmis , beretėmis, kolje, netikrais perlais, floristinių motyvų segėmis ir kt., iškilmingomis, ypatingomis progomis – vėriniais, nepamirštamos nedidelės rankinės.
Vadovautasi tuo metu paplitusiais mados kanonais ir taisykle, kad „skrybėlaitė, rankinė, kojinės bei bateliai turi būti idealūs“, tad stengiamasi demonstruoti visus šiuos būtinus elementus. Jei trečiajame dešimtmetyje vertintas paprastumą, pats drabužis buvo nesudėtingos iškarpos, tad moterims nereikėjo patyrusio meistro – siuvėjo pagalbos, tai jau ketvirtojo dešimtmečio apranga buvo kur kas sudėtingesnė. Ketvirtajame dešimtmetyje atgimė moteriškumas, švelnumas, vadovaujantis mados tendencijomis moterys vėl tampa gundančios ir paslaptingos. Šalyje ėmė sparčiai vystytis šalies ekonomika, gausėjo miesto gyventojų sluoksnis, kito jo socialinė struktūra: atsirado pramonininkų, susiformavo inteligentija bei Lietuvos karininkija, daugėjo valdininkų. Pastarųjų žmonos ir kitos aktyvios moterys atsisiųsdavo užsienietiškų mados žurnalų. Lietuva tapo atvira Vakarų kultūrai, žmonės siekė į juos orientuotis. Namuose atsirado čekiško porceliano, latviškų saldainių, „art deco“ stiliaus bronzos, dramblio kaulo ar vidutiniškai brangių akmenų gaminių.
Dabartinės Kalvarijos savivaldybės teritorijoje XX a. pradžioje buvo daugiau kaip 40 dvarų. Šalia ekonominės naudos tapatintas su prestižu, išskirtine socialine padėtimi, reprezentacine išraiška. Po 1922 – 1924 m. vykdytos žemės reformos dauguma dvarų vertėsi sunkiai, bet ekonomiškai sustiprėjo ketvirtame dešimtmetyje. Dvaras visada buvo tos vietovės politinis, ekonominis ir kultūrinis centras.
Turtingesni dvarininkai, daugiausia lenkai, vykdavo gyventi, atostogauti į užsienį, todėl pastebimos Vakarų šalių mados tendencijos. Dvarininkai siekė išsilavinimo, dažniausiai mokėdavo kelias užsienio kalbas, būdavo baigę mokslus užsienyje. Ne vienas ambicingas visuomenės veikėjas ar turtuolis suvokė dvaro kultūrą kaip siekiamybę, gyvenimo būdo idealą. Žvelgiant į šios socialinės grupės nuotraukas matoma, kad dvaro gyventojai – turtingi žmonės – rūbus perka, siuva pagal specialius užsakymus, seka mados teismo naujienomis, nuosprendžiais. XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje graži išvaizda tapo labai aktuali, greta mados kanonų aukštinamas natūralus grožis, kuris siejamas su tautiškumu.
Dažna dvarininkė turėjo aukštesnį išsilavinimą, siekė saviraiškos visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime, pavyzdžiui, drąsiau elgėsi rinkdamos sau tinkamus aksesuarus, aprangą, avalynę. Vyrų mada, lyginant su moterų, buvo paprastesnė, kito tik detalės. Nuotraukose vyrauja angliško tipo kostiumas, būtina kostiumo detalė mieste – skrybėlė, katiliukas ar cilindras. Išpopuliarėjus muzikiniams filmams, kaip antai „Cilindras“ (1935 m.) su Fredu Astaire, cilindras atgimė prabangiuose naktiniuose klubuose, kurie daugumai žmonių egzistavo tik ekrane, o Marlene Dietruch dėvėjo cilindrą kaip kabareto dekadanso simbolį. Dažnai vyrai kostiumą puošė nosinaite. Sulankstyta nosinaite viršutinėje švarko kišenėje tapo madingu aksesuaru, o vartojamą nosinaitę vyrai laikė kelnių kišenėje.
Dvarų kultūra tarpukariu išlieka kaip pavyzdys krašto gyventojams. Dvarininkų apranga artima didmiesčių ir mados centrų tendencijoms. Turtingesni dvarininkai, turėjo galimybę nuvykti į užsienį, įsigyti brangesnių, madingesnių rūbų. Šios socialinės grupės apranga išsiskyrė kokybe, drąsa.
Taigi akivaizdu, jog XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje buvo didelis ekonominis skirtumas tarp trijų socialinių grupių – dvarininkų, miesto bei kaimo gyventojų. Jį sąlygojo skirtingos finansinės bei kultūrinės galimybės.
Arūnė Vaičiūnaitė- Levuškinienė
Liveta Šikarskaitė
