Anot šaltinių, „1906 m. Marijampolėje susikūrė kooperatinė prekybos bendrovė „Žagrė“. Prekiavo kolonialinėmis (buitinėmis) prekėmis, žemės ūkio mašinomis, įvairiais amerikietiškais „drapakais“, plūgais, vokiškom sėjamosiom mašinom. Įsigyti tokių Lanco ar Volfo įmonių stambias kuliamąsias mašinas buvo sunku net ir turtingiems ūkininkams.
Be viso to „Žagrė“ pradėjo prekiauti švediškais pieno separatoriais. Tačiau žmonių tarpe jie buvo nepopuliarūs. Kaimo bobutės sviestą mušdavo iš nugraibytos nuo rūgpienio grietinės. Besikalbėdamos apie gyvenimą, separatorius peikdavo. Atseit separatorių pagaminta grietinė atsiduodavo guma. Tačiau prieš pirmąjį pasaulinį karą karvutės pieno duodavo labai mažai. Todėl pienas buvo tik ponams ir klebonams. Žiemos metu už rusišką 400 gramų sviesto svarą tekdavo mokėti po pusę sidabrinio rublio.
Bendrovėje susibūrę Suvalkijos vidurio kapsai buvo užsimoję įsigyti Kalvarijos Romanovų tuo laiku moderniausią malūną. „Žagrė“ prieš pirmą karą sustiprino ne tik paprūsės, bet ir visos Suvalkijos ekonominę padėtį. Žadino prasigyvenusių gaspadorių suvalkietiškas ambicijas, skatino juos veikti.
Vis labiau tvirtėjo įsitikinimas, kad bendrovei reikia turėti savo žemės ūkio mašinų ir visokių ūkinių padargų fabriką. „Mes esame Lietuvos Ukraina“, – savo susirinkimuose šaukė geriausi gaspadoriai. Nusižiūrėję į Prūsijos ūkininkų pavyzdį, su jais suvalkiečiai susitikdavo jomarkuose.
Prieš pirmąjį karą suvalkiečiai rusišką rublį vertino labiau, nei dvigubai pigesnę vokišką markę. Tiek rubliai, tiek markės buvo popierinės, sidabrinės ir auksinės. Tačiau monetų žmonės nenorėjo laikyti, nes neturėjo tinkamų šernolių (piniginių) joms susidėti. Kartais moterys monetas sumazgydavo į skarelių kampučius.
Didėjant pinigo vertei, didėjo ir jo formatas. Tūkstantinė ar penkšimtinė buvo spausdinama ant storesnio popieriaus, su carų paveikslais. Bet tokių pinigų retai tada kas turėjo. Tie, kas turėjo šimtinę jautėsi turtuoliais. Su šimtine rankose, norėdamas išsisukti nuo caro vaiskės (kariuomenės), galėjai sprukti per rubežių į Ameriką. Už šimtinę senas gaspadorius galėjo nusipirkti dviratį ir mandravoti prieš netekėjusias gražuoles.“
Anot kraštotyrininko B. Kviklio, „1908 m. „Žagrė“ Marijampolėje atidarė pirmąją savo krautuvę. Vėliau parduotuvės veikė septyniuose Sūduvos miesteliuose. Buvo pardavinėjamos trąšos, žemės ūkio mašinos, įrankiai, buitinio vartojimo prekės.
Bendrovė turėjo daugiau kaip tūkstantį nuolatinių narių. Didžiausią dalį sudarė patys stipriausi Suvalkijos ūkininkai. 1913 m. draugijos iniciatyva Gižuose buvo įsteigta žemės ūkio mokykla. Visus planus ir veiklą nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.“
Tomas Sušinskas
