Socialiniame tinkle „Facebook“ marijampolietis Tomas pasidalijo mieste vaikštančio gandro nuotrauka, klausdamas „Čia negerai ar ne?“ Po įrašu užvirė diskusijos: ar gandrui viskas gerai? Kiti juokavo, kad jis galbūt kažkam atnešė vaiką. Vis dėlto Ventės Rago ornitologinės stoties vyr. ornitologas Vytautas Eigirdas sako, kad toks elgesys nėra natūralus.
Pamiršta instinktus
V. Eigirdas teigia, kad jeigu gandras nebijo žmonių, labai tikėtina, kad jis buvo jų užaugintas.
„Būna žmonės paaugina gandrą, paleidžia ir galvoja, kad jis natūraliai prisitaikys būti gamtoje. Bet jei paukštis nebijo žmonių kaimynystės, yra labai jaukus, gamtoje gyventi jam gali būti sudėtinga, – sako jis. – Pavyzdžiui, būna jaunikliai iš lizdų išmetami, žmonės užaugina juos ir paleidžia. Bet tie paukščiai nebeprisitaiko gamtoje.“
Karolina Pansevič
Ornitologo teigimu, daug kas priklauso nuo situacijos. Anot jo, Kintuose gyvena gandras, kuris žiemoti išskrenda į šiltus kraštus, bet atskridęs į Lietuvą, į Kintus, jis vaikšto ganėtinai arti žmonių ir jei kas numeta maisto, jis ateina jo paimti. Vis dėlto, šis gandras iš esmės nėra labai prieraišus.
„Tokie gandrai, kaip Kintuose, kurie tampa jaukesni, bet ne tokie prieraišūs, migruoja puikiai. Bet jeigu gandras užaugintas žmogaus, dažniausiai nebeišskrenda. Norint globotą paukštį į gamtą paleisti, reikia labai atsakingai jį auginti. Jis turi nematyti žmogaus. Svarbu, kad gandras nesusietų maisto su žmogumi. Labai sudėtinga užauginti laukinį paukštį, kuris po to galėtų gyventi laisvėje“, – sako ornitologas.
Prieraišūs paukščiai
Anot jo, kai kurie paukščiai net užauginti žmonių, sugeba neprarasti savo instinktų, tačiau gandrai prisiriša gana greitai ir nebemigruoja.
„Jeigu žmogus užaugina gandrą, pavasarį paleidžia, jis gali pasidaryti kiek baikštesnis. Bet jam žmogaus pagalba bus vis tiek reikalinga, nes to instinkto migruoji jis nebeturi. Jeigu gandras priprato prie žmogaus, tas žmogus turėtų būti už jį atsakingas“, – priduria pašnekovas.
„Kartais tie jaukūs paukščiai visai nieko nebijo“, – sako jis ir prisimena istoriją, kaip žmonės prijaukintą gandrą norėjo paleisti į laisvę Ventės Rage.
„Tas gandras buvo ganėtinai jaukus, ir jei kokie vaikai eidavo, kokią bandelę nešdavosi, jis bandydavo ją atimti. Visa laimė nieko neatsitiko. Bet gandras turi gan aštrų snapą, visko gali nutikti. Reikia jau atsakomybės turėti žmogui prisiimančiam auginti laukinį paukštį. Jei jis per jaukus, nebijo vaikščioti tarp automobilių, tai patį paukštį gali toks elgesys pražudyti“, – kalba specialistas.
Ornitologas sako, kad atvejai, kai žmonių užaugintas gandras gali savarankiškai gyventi laisvėje – labai reti.
Bandyti perkelti į saugesnę vietą
„Laukinis paukštis turi turėti instinktą bijoti“, – sako ornitologas. – Jam viskas yra pavojus: ir žmogus, ir automobiliai.“
„Žinoma, rudeniop, kai jaunikliai palieka lizdus, jie būna žioplesni, nesupranta pavojų. Dėl to per pirmąją migraciją labai daug paukščių pražūva. Jie turi išmokti gyventi. Jeigu tai yra jau suaugęs paukštis, neturėjimas baimės nėra natūralus“, – sako V. Eigirdas.
Tokiam paukščiui padėti yra keli būdai.
„Jei gandras žmogaus nebijo, reikia jam paieškoti tinkamesnės vietos nei miestas, pavyzdžiui, kaimo turizmo sodybos. Ten sąlygos geros, žmonės aplinkui būna. Jei matosi, kad jis pats negali prasimaitinti, jam reikia pagalbos, tai būtų geras variantas. Ir žmogui pasižiūrėti – gražu ir gandrui natūraliausios sąlygos, o miestas tikrai nėra tinkama vieta jam gyventi“, – sako jis.
Ornitologas sako, kad jeigu paukštis sveikas, aplinkosaugos specialistai neturės priežasties jo paimti, o gyvūnų globėjų asociacijos taip pat negaudys sveiko gandro.
„Lietuvoje su laukiniais paukščiais yra problema – net jei matosi, kad jam reikalinga pagalba, ne visada randi, kur kreiptis. Gyvūnų globėjų asociacijos, kurios turėtų priimti, ne visada priima, nes gal ir tų pajėgumų neturi, gal yra ir kitos priežastys. Su laukiniais paukščiais gana sudėtinga“, – komentuoja jis.
Anot pašnekovo, gandras, net jei yra prijaukintas, pavasario, vasaros, rudens metu maisto susiras, bet artėjant žiemai jam reikėtų rasti gerus namus pas žmones.
Viktorija Dačinskaitė
