„O būti norisi, nors ir numirus. Aš – būsiu…“

2019-ieji metai – Lietuvos Respublikos Seimo paskelbti Juozo Tumo – Vaižganto metais.

Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos II-IV klasių gimnazistai parengė ir  bibliotekos lankytojams pristatė literatūrinį kūrybinį projektą  „Aš būsiu…“, skirtą šiai sukakčiai paminėti. Gimnazijos 7-8 klasių mokiniai ir I-IV klasių gimnazistai parengė piešinių „Silpni ir stiprūs“ parodą, atliktų pagal Vaižganto kūrinius „Pragiedruliai“ bei „Dėdės ir dėdienės“. Kūrybinių darbų vadovė – dailės mokytoja Asta Čebatorienė, o projekto vadovė –  literatūros mokytoja Aušra Brusokienė

Projekto pristatyme dalyvavo Edita Miklovienė, laikinai einanti Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos direktoriaus pareigas, mokytoja Algina Bartninkienė, lietuvių kalbos mokytojos Aušra Brusokienė ir Gintarė Giedraitienė, II-IV klasių gimnazistai, bibliotekos skaitytojai bei lankytojai.

Kuo mūsų laikmečio žmogui ši istorinė asmenybė galėtų būti įdomi, aktuali?

Kad jis buvo gerai žinomas Lietuvos rašytojas, parašęs apysaką „Dėdės ir dėdienės“, kad ši apysaka apie Mykoliuką ir Severiutę, kurie labai seniai, dar baudžiavos laikais, mylėjo vienas kitą, bet gyvenimo ir žmonių, o gal likimo buvo išskirti… Dar esame girdėję apie Napalį „kuris darbus dirba“ ir yra epinio kūrinio „Pragiedruliai“ svarbus veikėjas. Dar viena ausimi esame girdėję, kad Vaižgantas buvo senovės lietuvių linų ir kanapių dievas. Bet Juozas Tumas juk buvo kunigas? Taip, jis buvo žmonių mylimas kunigas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, muziejininkas. Šakota, įvairiapusė asmenybė, apie kurios gyvenimą iki šiol pasakojama daugybė istorijų. Kunigas, o vienas pirmųjų aprašė ne vieną meilės sceną, spaudoje publikavo nekrologą savo šuniui, netgi buvo sulaikytas už … chuliganizmą.

Tai ir dar daugiau sužinojome iš lietuvių kalbos mokytojos Aušros Brusokienės parengtų skaidrių ir pasakojimo „…ir kaip nesižavėsi žilaplaukiu kunigu, kuris rytais bėgiodavo basas po rasą, maudydavosi Nemune miesto centre, basomis vaikščiodavo po apylinkes. Vienąkart dėl to buvo pagautas ir nuvežtas į nuovadą kaip viešosios tvarkos pažeidėjas. Pasakojama, kad kauniečiai eidavo pas jį skolintis pinigų, o šis, kai jau būdavo viską išskolinęs, užkabindavo ant buto durų lentelę: „Pinigų neskolinu, pats skolinuosi“.

Linksmuolis, žmonių mylimas kunigas širdyje, matyt, dažnai jautėsi vienišas, kitų nesuprastas… “.

O tuos „deimančiukus“, kuriuos gimnazistai rado apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ – jautrų, svajingą Mykoliuką ir darbščią, linkusią prie grožio Severiutę, įtaigiai suvaidino Algis ir Eglė, 3 klasės gimnazistai.

Epinio kūrinio „Pragiedruliai“ šienapjūtės epizodą vaizdžiai perteikė 2 klasės gimnazistai. Scena nukėlė į senovinį Lietuvos kaimą, kai Napalį – Mindaugą „pievai žydint, ėmė noras nusiimt kepurę ir keliaut neapdengta galva. Jis  nori apsibristi grožiu… Ir jam rodos pats esąs viena dalelė to Dievo bukieto: tilipanas, narcizas, skiauterė, karaliaus lazda ar kitas, kuris ilgastiebis žolynas. Pasidžiaugęs akim, Napalys tik klausos… gamta ne tik Dievo kilimas, bet ir Dievo koncertas… “.

Gimnazistai meistriškai atvaizdavo Vaižganto ranka sukurtus personažus, kurie nors ir įmesti į šiurkštų baudžiavinį kaimą, sugeba labai giliai jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas.

Jei tikime, kad grožinius tekstus Tumas rašė kaip kelrodžius ateičiai, toks siužetas turi aiškų didaktinį užtaisą – išmokyti tas ateities kartas (tai mus!) doro pasiaukojimo dėl kito gerovės. Kvepėjo  ajerais… Vaižgantas juk nepasenęs!

 

Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekos informacija

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas

TAIP PAT SKAITYKITE