Gruodžio 3-oji – Tarptautinė neįgalių žmonių diena. Dar 1992 metais taip nusprendė Jungtinių tautų organizacija, tad nuo to laiko ši diena minima visame pasaulyje. Būtent gruodžio 3 dieną visuomenei stengiamasi kuo daugiau pasakyti apie neįgalių žmonių problemas, kurių vis dar esama daug.
Valdžios atstovai, socialiniai darbuotojai ir patys neįgalieji turi gerą progą pasidžiaugti darbais, nuveiktais per nueinančius metus gerinant šios socialinės grupės atstovų gyvenimo kokybę, mažinant atskirtį, pritaikant gyvenamąją aplinką. Belieka tik patiems neįgaliesiems savo organizacijose sukurti draugišką ir nuoširdų mikroklimatą, be pavydo, intrigų, manipuliavimo, kombinacijų ar anų laikų „pakazuchos“. Nervinga aplinka kenkia sveikiems žmonėms, o turintiems sveikatos sutrikimų ji juolab nepriimtina. Bet šiame straipsnyje kalbėsime ne apie tai…
Lietuvai 2004 metais tapus Europos Sąjungos nare atsivėrė ne tik didelės finansinės galimybės, padedančios spręsti aplinkos neįgaliesiems pritaikymo klausimus, bet ir pasimokyti mūsų socialinės sferos darbuotojams tose šalyse, kur šie klausimai nuo seno sprendžiami iki smulkmenų apgalvotai. Šiandien, taip pat yra visos galimybės aprūpinti neįgaliuosius pačia geriausia, pasaulyje pripažintų gamintojų gaminama kompensacine technika, kurios anais laikais jie net sapnuose negalėjo matyti. Tačiau tai dar nereiškia, jog viskas klostosi tarsi sviestu tepta. Buvo ir yra klausimų, kuriuos išspręsti būtina, nes priešingu atveju, kad ir kokios gražios kalbos sklistų iš valdžioje esančių pusės, tačiau gyvenimo realybėje tūpčiosime vietoje.
Prieš kelias dienas pasiėmus fotoaparatą teko pavažinėti po Marijampolę ir atidžiau patyrinėti, kaip šiame mieste visuomeninės paskirties objektai yra pritaikyti neįgaliesiems, judantiems neįgaliojo vežimėlio pagalba. Pirmiausia domino įvažiavimai (pandusai), skirti „ratukininkų“ patekimui į pastatus. Tiesą sakant, pamatytas vaizdas nuliūdino, nes investuoti neabejotinai nemenki pinigai, gauti iš ES fondų bei mūsų valstybės biudžeto, o tai kas padaryta kitaip nei „chaltūra“ nepavadinsi.
Jei pandusų nuolydis daugiau ar mažiau dar tinkamas, tačiau sumontuotų turėklų storis, didelis tarpas tarp jų bei jų aukštis, daro šiuos įrenginius netinkamus naudojimui ištisus metus. Mat žiemą, esant slidžiam trinkelių paviršiui, be tinkamai įrengtų turėklų pandusai tampa net pavojingi. Neįgaliojo vežimėlyje sėdintis žmogus, važiuodamas tokia konstrukcija ir nesuvaldęs vežimėlio gali sunkiai susižaloti. Apgailėtina, jog net prie Marijampolės savivaldybės administracijos, Marijampolės mokesčių inspekcijos, Marijampolės socialinės pagalbos centro Kompensacinės technikos nuomos ir labdaros padalinio, SODROS, taip pat modernaus Prodentos stomotologijos klinikos, ne mažiau šiuolaikiško pastato, esančio Kauno gatvėje prieš kavinę „Viešnagė“, iš viso nėra antrojo turėklo, tad esant slidumai neįgaliajam užvažiuoti tokiu pandusu turi padėti kitas žmogus. O jeigu tas kitas stumdamas vežimėlį su neįgaliuoju paslys…
Tikrai būtų įdomu surengti eksperimentą arba, kaip dabar madinga šou, kurio metu tokių pandusų projektuotojai ir statytojai, kartu su komisijos priėmusios tokią konstrukciją nariais, atsisėdę į neįgaliojo vežimėlį parodytų savo gebėjimus užvažiuoti savo kūriniu. Net neabejoju – būtų tikrai linksma.
Neišlaiko kritikos įvažiavimai skirti neįgaliesiems prie Marijampolės kultūros centro bei Spindulio kino teatro. Visų pirma jie yra kiek statoki, todėl neįgaliesiems turintiems aukštesnį stuburo pažeidimą yra sunkiai įveikiami. Negana to, turėklų vamzdžių storis toks, jog net didele vyriška ranka jų neapimsi, o tarpas tarp turėklų tikrai per didelis ir reikalui esant neįgalusis niekaip negali jų pasiekti.
Priminsiu, kad neįgalus žmogus vežimėlyje sėdi maždaug 50 centimetrų aukštyje nuo žemės paviršiaus, dar apie 30- 40 centimetrų yra iki jo krūtinės, taigi tokiame aukštyje ir turi būti įrengti pandusų turėklai, o tarpas tarp jų turi būti apie 100-110 centimetrų, kad jis galėtų laisvai pasiekti rankomis abu turėklus ir užvažiuoti ar nuvažiuoti pandusu, esant bet kokioms oro sąlygoms bei be kito žmogaus pagalbos.
Deja, vien pandusų nemokšišku suprojektavimu bei įrengimu neįgaliųjų bėdos nesibaigia. Egzistuoja dar aukštų slenksčių ir tualetų, kurie „alia pritaikyti“, o iš tiesų per ankšti „ratukininkams“ problema. Pinigai „įsisavinti“, tačiau tinkamai įrengtų tualetų, kaip pavyzdžiui yra Marijampolės ligoninės priėmimo skyriuje, neturi nei Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centras, nei iš jo patalpas nuomojantis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Marijampolės teritorinis skyrius ir dar daugelis kitų visuomeninės paskirties įstaigų, kuriose periodiškai lankosi neįgalūs asmenys judantys vežimėlio pagalba. Net Marijampolės kultūros centro pagrindinio įėjimo slenkstis, žmogui sėdinčiam vežimėlyje yra sunkiai įveikiama kliūtis. Bet kurio slenksčio aukštis neturėtų viršyti 2-3 centimetrų, tuomet „perlipti“ jį su vežimėliu nebus sudėtinga. Tad, atrodytų, viskas paprasta bei aišku.
Žinoma yra Marijampolėje objektų prie kurių įrengti pandusai gali būti etalonu ir sektinu pavyzdžiu kitiems. Tai pandusas vedantis į Aplinkosaugininkų buveinę, P. Kriaučiūno bibliotekos pandusas, į „Iki“ parduotuvę vedantis pandusas Saulės gatvėje, Laisvės gatvėje į pastatą, kuriame kažkada buvo bankas vedantis pandusas.
Šia tema teko diskutuoti ir su Marijampolės savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėju Arvydu Bekeriu, kurio pavaldinių pareiga pasirūpinti, kad minėti įrenginiai atitiktų jiems keliamus reikalavimus. Pasak vedėjo, jis pilnai sutinkąs su negatyviais pastebėjimais ir paaiškino, jog dauguma pandusų yra statyti dar prieš 15-20 metų, kuomet trūko ir kompetencijos projektuotojams, ir patirties rangovams, ir reikiamų medžiagų. A. Bekeris, taip pat užtikrino, jog palaipsniui visi minėti neatitikimai bus šalinami, o priimant naujus objektus bus kreipiamas tinkamas dėmesys į jų pritaikymo neįgaliems asmenims kokybę.
Būtų šaunu, kad prie šios temos nereikėtų daugiau sugrįžti, kad šimtai tūkstančių ir milijonai eurų skiriamų iš įvairių finansavimo šaltinių būtų „neįsisavinami“, bet naudojami prasmingai, atneštų naudą visuomenei, kad visi visuomeninės paskirties objektai, tiek valstybiniai, tiek privatūs būtų prieinami neįgaliems žmonėms. Juk mes labai norime gyventi turtingai, kaip gyvena tie, į kur vykstame uždarbiauti. Jeigu ką…
Vytautas Karsokas
Autoriaus nuotraukos
